Delfai (graikiškai Δελφοί, Delfoi) – tai senovinis miestas centrinėje Graikijoje, garsėjęs kaip vienas švenčiausių viso heleniško pasaulio taškų. Jis įsikūręs Parnaso kalno papėdėje, žvelgdamas į Kastalijos šaltinį ir Templio slėnį. Senovės graikai tikėjo, kad tai – pasaulio centras, kur susikerta dangaus ir žemės linijos, o iš žemės gelmių veržiasi dieviškoji išmintis.
Pasak mito, pats dievas Dzeusas paleido du erelius iš priešingų pasaulio kraštų, kad jie susitiktų ten, kur yra centras. Jie susitiko Delfuose. Nuo to laiko ši vieta buvo laikoma nabašnyčia – pasaulio bambagysle.
Tačiau Delfai išgarsėjo ne geografija, o orakulu – Apolono šventykla čia buvo pastatyta ten, kur, kaip tikėta, dievas Apolonas nužudė gyvatę Pitoną, sargavusią prie žemės gelmių. Tai pergalė prieš chaosą, ir kartu – pradžia kalbos. Apolonas tapo dievu, kuris ne tik valdo, bet ir kalba.
Delfai kaip religinė vieta pradėjo formuotis apie VIII a. pr. Kr., tačiau pats kalno šlaitas, kuriame vėliau buvo pastatyta Apolono šventykla, buvo laikomas šventa vieta jau Mikėnų laikotarpiu – apie XIV–XI a. pr. Kr.
Ankstyviausios religinės veiklos pėdsakai (aukų duobės, keramikos šukės) rodo, kad vietovė buvo naudojama ritualams dar prieš Apolono kultą, galimai žemės deivės ar gyvatės simbolikos pagrindu. Būtent dėl to vėlesnė Apolono mitologija apima jo kovą su Pitonu – senąja gyvate, saugojusia vietą. Tai teologinis ženklas, kad dievų santvarka pakeičia senąjį chaosą.
Oficialus Apolono šventyklos statymas datuojamas VII a. pr. Kr., o aukso amžiumi laikomas VI–IV a. pr. Kr., kai Delfų orakulas turėjo įtakos visai graikų civilizacijai.
Vėliau, po Romos imperijos krikščionėjimo, Delfai pamažu buvo apleisti. Orakulas nutilo IV a. po Kr., kai imperatorius Teodosijus I uždraudė pagoniškas apeigas. Tačiau legendinis „tylos nusileidimas“ ant šios vietos tik padidino jos mitinį svorį. Delfai tapo nebe vieta, kur kalba dievai, o vieta, kur jie kadaise kalbėjo.
Delfų orakulas
Svarbiausia šventvietė buvo skirta Apolonui, bet jo valią žmonėms perduodavo Pythia – moteris, kuri, įkvėpta dievo, kalbėdavo ekstatiniu, kartais nesuprantamu balsu. Šventikai tuomet jos žodžius interpretuodavo ir perduodavo klausiantiems.
Į Delfus atvykdavo karaliai, politikai, pirkliai, filosofai. Klausimai būdavo įvairūs – nuo valstybės likimo iki asmeninių dilemų. Ir dažnai atsakymai būdavo dviprasmiški, simboliniai, verčiantys mąstyti. Ne vieną kartą orakulas išpranašavo tiksliai, bet klaidingai suprasti žodžiai privedė prie tragedijų.
Įėjime į šventyklą buvo užrašyti du žodžiai: „Pažink save“ (gnōthi seauton). Ši frazė tapo vienu iš graikų filosofijos pamatų. Delfai mokė ne ieškoti likimo, bet suprasti, kas klausia.
Delfų reikšmė religijai
Delfai buvo ne šiaip orakulas, bet visos Graikijos religijos širdis. Čia vyko Pythijos žaidynės, anksčiau nei olimpinės. Čia susirinkdavo miestų pasiuntiniai, ieškodami ne tik dievų valios, bet ir politinių sprendimų.
Delfai sujungė tai, kas buvo skirta atskirti: asmeninį ir viešą, tikėjimą ir politiką, kalbą ir tylą. Kai žmogus klausdavo orakulo, jis turėjo būti apsivalęs, atnašauti, pasitikėti ne tik atsakymu, bet ir savo gebėjimu jį priimti.
Graikų pasaulyje, kur buvo dešimtys dievų ir šimtai šventyklų, Delfai išsiskyrė tuo, kad čia nebuvo garbinama jėga, bet kalbėjimas. Čia dievai ne baudė, o atsakė – jei tik žmogus pakankamai tylėjo, kad išgirstų.
Šiandien Delfai – archeologinis kompleksas, kuriame išlikę Apolono šventyklos kolonos, teatras, stadionas, ištakų akmenys, keli altoriai ir didinga tyla. Tai nebe miestas, bet nuojauta. Lankytojai vaikšto po vietą, kur kadaise tūkstančiai žmonių tylėdavo prieš klausimą.
Delfai išliko ne per jėgą, o per kalbą. Ne per sienas, bet per frazę: „Pažink save – tada išgirsi dievus.“ Jei nori, galime išplėtoti apie orakulines frazes, kurios paveikė istoriją, ar apie tai, kaip Delfai sujungė religiją su filosofija.