Astarte buvo viena iš svarbiausių finikiečių ir kanaaniečių panteono deivių, garbinama kaip meilės, vaisingumo, seksualumo ir karo globėja. Jos įvaizdis, apjungiantis meilės ir karo sritis, darė ją sudėtinga ir galinga figūra šių senovės tautų tikėjimuose. Astarte buvo artimai susijusi su kitomis Artimųjų Rytų deivėmis, tokiomis kaip Mesopotamijos Ištarė ir šumerų Inana. Dėl šio panašumo ji buvo garbinama plačiame regione, o jos įtaka perėjo ir į graikų bei romėnų mitologiją.
Finikiečiai ir kanaaniečiai Astartę gerbė kaip moteriškos galios simbolį, kuris atstovavo tiek vaisingumui, tiek seksualinei energijai, būtinai gyvenimui ir bendruomenės klestėjimui. Jos kultas dažnai buvo siejamas su žemės derlingumu, kuris buvo tiesiogiai susijęs su žmogaus vaisingumu ir reprodukcija. Astartės kultas buvo ypač ryškus senovės miestų-šalių, tokių kaip Tiras, Sidonas ir Ugaritas, religiniuose ritualuose. Dažnai ji buvo laikoma dangiškosios karalienės įsikūnijimu ir globėja.
Vienas svarbiausių Astartės aspektų buvo jos ryšys su seksualumu ir meilės galiomis. Kaip meilės deivė, ji turėjo galią skatinti tiek romantišką meilę, tiek aistrą. Šis seksualumo aspektas kartais pasireikšdavo ir ritualiniuose kontekstuose, tokiuose kaip šventyklų prostitucija ar šventosios vedybos, kurios simboliškai atspindėjo deivės vaisingumo jėgą. Astartės vardas dažnai siejamas su vaisingumo ciklais, ypač gamtos ir augmenijos, kas padarė ją pagrindine figūra derliaus ritualuose ir šventėse.
Be to, Astarte turėjo dviprasmišką vaidmenį kaip karo deivė. Nors ji buvo siejama su meilės ir vaisingumo jėgomis, jos ryšys su kova ir karu darė ją galinga globėja karo metu. Jos karo deivės įvaizdis buvo neįprastas, nes paprastai karo sritį senovės kultūrose valdydavo vyriškos dievybės. Tačiau Astarte, panašiai kaip ir Ištarė, apjungė šiuos du priešingus aspektus – meilę ir karą – parodydama, kad galia gali pasireikšti įvairiomis formomis, ir kad moteriška jėga apima tiek gyvenimo, tiek mirties sferas.
Jos kultas buvo plačiai paplitęs visame Viduržemio jūros regione. Finikiečių jūrininkai, kurie buvo žinomi kaip patyrę prekeiviai ir tyrinėtojai, išplatino Astartės garbinimą į daugelį vietų, įskaitant Kretą, Kiprą ir Egiptą. Egipte Astartė buvo garbinama kaip karinga deivė, o graikų mitologijoje ji buvo dažnai identifikuojama su Afroditė – meilės ir grožio deive.
Astartė dažnai buvo vaizduojama su sparnais, laikančia ginklus, tokius kaip ietys ar kirviai, kas atspindi jos karingą pusę, tačiau ji taip pat galėjo būti vaizduojama kaip nuoga moteris, simbolizuojanti vaisingumą ir seksualumą. Šios skirtingos vaizdavimo formos iliustravo jos dualų, bet vis dėlto harmoningą prigimtį.
Senovės Izraelio šventraščiai taip pat mini Astartę. Biblijoje ji aprašoma kaip Izraelitų kaimynų kanaaniečių garbinama deivė, o kai kuriais atvejais minimos net ir Izraelitų nuodėmės, kai jie nusilenkdavo „Aštartei“. Ji buvo laikoma pagoniškų kultų figūra, kurios garbinimas dažnai prieštaravo Jahvės kultui.
Nors Astartė buvo meilės, seksualumo ir vaisingumo deivė, jos įvaizdis apėmė ir karo bei galios elementus. Ji buvo sudėtinga ir universali dievybė, kurios kultas plačiai pasklido visame Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione, ir jos palikimas darė įtaką daugeliui vėlesnių religinių sistemų.