Dantės „Dieviškoji komedija“ yra vienas svarbiausių viduramžių literatūros kūrinių, sukurtas italų poeto Dante Alighieri XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje. Šis epinis poemos kūrinys suskirstytas į tris dalis – „Pragaras“ (Inferno), „Skaistykla“ (Purgatorio) ir „Rojus“ (Paradiso) – ir vaizduoja Dantės kelionę per šias tris pomirtinio gyvenimo sritis. Kiekviena dalis apibūdina jo dvasinį išgryninimą ir žmogaus sielos kelią nuo nuodėmės iki išgelbėjimo. Dantė simboliškai vaizduoja žmogaus kovą už moralinį tobulėjimą ir ieško dvasinės prasmės.
Kelionę Dantė pradeda „Pragare“, kurį jam padeda pažinti romėnų poetas Vergilijus. Pragaras vaizduojamas kaip devynių ratų koncentruota struktūra, kurioje sielos kenčia pagal savo nuodėmes. Kiekviename rate nuodėmės vis sunkėja, o paskutiniame – devintajame – kenčia pačios blogiausios sielos, įskaitant išdavikus, kaip antai Judas Iskarijotas, Brutą ir Kasiją, kuriuos praryja pats Šėtonas. Ši pragaro vizija yra viena galingiausių Dantės poemos dalių, atskleidžianti jo moralinę ir teologinę viziją apie nuodėmės pasekmes. Cituojant iš „Pragaro“ pradžios, kai Dantė aprašo savo pasimetimą dvasiniame kelyje: „Gyvenimo vidury kelio tamsiam miške pasiklydau, nes tiesos kelio neberadau“.
Po kelionės per pragarą, Dantė su Vergilijumi pereina į „Skaistyklą“. Skaistykla yra kalnas, padalytas į septynis lygius, kiekvienas atitinka vieną iš septynių mirtinų nuodėmių: išdidumą, pavydą, pyktį, tingumą, godumą, apsirijimą ir geismą. Čia sielos atgailauja už savo nuodėmes ir išgryninamos, kol gali įžengti į Rojų. Skaistykla simbolizuoja žmonių galimybę atgailauti ir pakeisti savo gyvenimą. Dantė čia pirmą kartą pradeda jausti didesnę dvasinę viltį ir išsigelbėjimo galimybę.
Trečiojoje poemos dalyje, „Rojus“, Dantė keliauja su savo mylima moterimi Beatrice, kuri yra jo dvasinė vedlė, simbolizuojanti dievišką meilę ir išmintį. Rojus vaizduojamas kaip devynių dangaus sferų struktūra, kurioje sielos patiria amžiną palaimą ir artumą Dievui. Paskutinėje poemos dalyje Dantė aprašo susijungimą su dieviškumu ir tiesos suvokimą. „Amžinoji Šviesa į mano sielą tekėjo ir džiaugsmas, viršijęs bet kokį džiaugsmą, užpildė mane“.
Kalbant apie pavadinimą „Dieviškoji komedija“, žodis „komedija“ viduramžiais turėjo kitokią prasmę nei šiais laikais. Tuo metu komedija buvo literatūros žanras, kurio pabaiga būdavo laiminga arba teigiama, priešingai nei tragedijos. Nors Dantės kūrinys prasideda „Pragare“ su kančiomis ir nuodėmėmis, jis baigiasi „Rojuje“, kur sielos patiria išsigelbėjimą ir amžinąją palaimą, todėl ši kelionė baigiasi džiaugsmingai, atitinkant komedijos struktūrą.
Dantė pats savo kūrinį pavadino „Komedija“ dėl šios laimingos baigties. Žodis „Dieviškoji“ prie kūrinio pavadinimo buvo pridėtas vėliau, išreiškiant dvasinį kūrinio turinį ir aukštą jo vertinimą. Šis epinis pasakojimas laikomas dievišku tiek dėl jo temos, tiek dėl meninės ir filosofinės gylio, perteikiančio viduramžių krikščionišką pasaulėžiūrą ir Dievo suvokimą.
„Dieviškoji komedija“ yra alegorija apie žmogaus sielos kelionę nuo nuodėmės prie išsigelbėjimo, perteikta per Dantės dvasinį nuotykį per pragarą, skaistyklą ir rojų, su tikslu pasiekti dieviškąją tiesą ir amžinąją palaimą.