A. DANIELIS IR BABILONO KARALIAI
Išmėginimas maistu karaliaus dvare Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo valdymo metais Babilono karalius Nebukadnezaras atžygiavo į Jeruzalę ir ją apgulė. Viešpats atidavė Judo karalių Jehojakimą drauge su dalimi indų iš Dievo Namų į jo rankas, o tas išgabeno juos į Šinaro šalį ir padėjo indus į savo dievų iždą.
Tuomet karalius įsakė vyriausiajam savo rūmų pareigūnui Ašpenazui atvesti jam keletą izraeliečių iš karališkos šeimos ir diduomenės, – sveikus vaikinus, gražios išvaizdos, sumanius visose išminties šakose, apdovanotus žinojimu bei supratimu ir tinkamus tarnauti karaliaus rūmuose, – kad jie mokytųsi kaldėjų raštų ir kalbos. Karalius skyrė jiems kasdien dienos maistą iš karališkų valgių ir vyno, kurį pats gėrė. Jie turėjo būti auklėjami trejus metus, o paskui tarnauti karaliaus dvare. Tarp jų buvo iš Judo giminės Danielis, Hananijas, Mišaelis ir Azarjas. Vyriausiasis rūmų pareigūnas praminė juos kitais vardais: Danielį jis praminė Beltešazaru, Hananiją Šadrachu, Mišaelį Mešachu ir Azarją Abed- Negu.
Bet Danielis apsisprendė nesuteršti savęs karališko stalo valgiais ir vynu, todėl paprašė vyriausiąjį rūmų pareigūną leisti jam nesusiteršti. Dievas maloniai nuteikė vyriausiąjį rūmų pareigūną, ir jis Danielį užjautė. Betgi vyriausiasis rūmų pareigūnas jį ir įspėjo: “Aš prisibijau savo viešpaties karaliaus! Jis nustatė, ką jūs turite valgyti ir gerti, o jei pastebėtų, kad jūs prasčiau atrodote už kitus jūsų amžiaus vaikinus, man reikės karaliui atsakyti savo galva”. Danielis atsakė prižiūrėtojui, kurį vyriausiasis rūmų pareigūnas buvo paskyręs Danieliui, Hananijui, Mišaeliui ir Azarjui: “Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti. Tada tebūna palyginama tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi, kaip matysi, taip pasielgsi su savo tarnais”. Prižiūrėtojas su šiuo pasiūlymu sutiko ir mėgino juos dešimt dienų. Praėjus dešimčiai dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau, negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius. Prižiūrėtojas laikėsi pažado, – nunešdavo nuo jų stalo karališkus valgius ir vyną, kurį jie turėjo gerti, ir duodavo jiems daržovių. Šiems keturiems vaikinams Viešpats davė visų raštų ir išminties žinojimą bei įgūdžius, o Danielis turėjo ir dovaną paaiškinti visokius regėjimus bei sapnus.
Kai atėjo laikas, kada karaliaus paliepimu jaunuoliai turėjo būti pas jį atvesti, vyriausiasis rūmų pareigūnas juos atvedė pas Nebukadnezarą. Karalius, pasikalbėjęs su jais, nerado tarp jų visų nė vieno, kuris prilygtų Danieliui, Hananijui, Mišaeliui ir Azarjui, todėl jie buvo paimti į karaliaus tarnybą. Kada tik karalius kreipdavosi į juos su klausimu, reikalaujančiu išminties ir žinojimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus. Danielis ten išbuvo iki pirmųjų karaliaus Kyro valdymo metų.
Karaliaus sapnas Antraisiais savo karaliavimo metais karalius Nebukadnezaras sapnavo sapną, kuris taip sukrėtė jo dvasią, kad nebegalėjo miegoti. Karalius įsakė sušaukti magus, kerėtojus, raganius ir kaldėjus, kad pasakytų karaliui, ką jis buvo susapnavęs. Kai jie atėjo ir stovėjo karaliaus akivaizdoje, karalius jiems tarė: “Sapnavau tokį sapną, jog mano dvasia liko sukrėsta noro jį sužinoti”. Kaldėjai atsakė karaliui {aramėjiškai}: “O karaliau! Gyvuok per amžius! Pasakyk tą sapną savo tarnams, ir mes pasakysime, ką jis reiškia”. Karalius kaldėjams atsakė: “Toks yra mano įsakas. Jei nepasakysite man to sapno ir jo nepaaiškinsite, būsite sudraskyti į kąsnelius ir jūsų namai bus išgriauti. Bet jeigu pasakysite man tą sapną ir jį paaiškinsite, gausite iš manęs dovanų, atpildo ir didžios garbės”. Jie antrąkart atsakė: “Tepasako karalius pirma savo tarnams tą sapną, tuomet mes galėsime jį išaiškinti”. Atsakydamas karalius tarė: “Man aišku, kad jūs norite laimėti laiko, nes žinote, jog mano įsakas duotas: jei nepasakote man to sapno, jums tėra tik vienui vienas sprendimas. Jūs esate susimokę man kalbėti melagingais ir apgaulingais žodžiais, kol pasikeis aplinkybės. Taigi pasakykite man tą sapną, kad aš žinočiau, jog jūs galite man jį išaiškinti.” Kaldėjai atsakė karaliui tiesiai į akis: “Žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų patenkinti karaliaus reikalavimą! Iš tikro joks karalius, kad ir kaip didis ir galingas, niekad nereikalavo tokio dalyko iš kurio nors mago ar kerėtojo, ar kaldėjo. Dalykas, kurio reikalauja karalius, yra per daug sunkus, niekas kitas negali jo karaliui pasakyti kaip dievai, kurių buveinė ne tarp mirtingųjų”.
Dėl to karalius tiek įtūžo, kad įsakė išžudyti visus Babilono išminčius. Paskelbus įsaką, kad visi išminčiai turi būti nužudyti, buvo ieškoma ir Danielio bei jo draugų, kad būtų nužudyti ir jie.
Dievas apreiškia Danieliui sapno reikšmęTuomet Danielis sumaniai ir atsargiai kreipėsi į Arjochą, karaliaus sargybos vadą, išėjusį Babilono išminčių žudyti. Jis paklausė Arjochą, karaliaus pareigūną: “Kodėl karalius išleido tokį nuožmų įsaką?” Arjochas paaiškino dalyką Danieliui. Danielis įėjo pas karalių ir paprašė, kad karalius jam duotų laiko, ir jis išaiškinsiąs karaliui tą sapną.
Tuomet Danielis parėjo namo, paaiškino dalyką savo draugams – Hananijui, Mišaeliui ir Azarjui ir įsakė jiems maldauti dangaus Dievą pasigailėjimo, kad dėl šios paslapties nežūtų Danielis ir jo draugai drauge su kitais Babilono išminčiais. Paslaptis buvo apreikšta Danieliui nakties regėjime, ir Danielis šlovino dangaus Dievą.
Danielis tarė:
“Tebūna pašlovintas Dievo vardas
nuo amžių per amžius,
nes jo yra išmintis ir galybė.
Jis pakeičia laikotarpius ir metų laikus,
pašalina ir į sostą pasodina karalius,
suteikia išminčiams išmintį
ir išmaniems žinojimą.
Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta,
žino, kas yra tamsybėje,
nes jame glūdi šviesa.
Tau, mano protėvių Dieve, padėka ir gyrius,
nes man davei išminties ir jėgų.
Nūn man apreiškei, ko tavęs prašėme, –
apreiškei mums karaliaus sapną”.
Danielis pasako karaliui sapną ir jį išaiškinaTada Danielis nuėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyręs išžudyti visus Babilono išminčius, ir jam tarė: “Nežudyk Babilono išminčių. Nuvesk mane pas karalių, ir aš karaliui sapną išaiškinsiu”.
Tuomet Arjochas skubiai nuvedė Danielį pas karalių ir jam paaiškino: “Tarp tremtinių iš Judo užtikau žmogų, kuris gali karaliui sapną išaiškinti”. Karalius paklausė Danielį, kurio vardas buvo Beltešazaras: “Ar tu iš tikro gali pasakyti man sapną, kurį aš mačiau, ir jį išaiškinti?” Danielis atsakė karaliui: “Paslapties, apie kurią karalius klausia, neatskleis nei išminčiai, nei kerėtojai, nei magai, nei spėliotojai. Betgi yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis, ir jis atskleidė karaliui Nebukadnezarui, kas įvyks dienų pabaigoje. Šis buvo tavo sapnas ir tie regėjimai atėjo tau į galvą, kai gulėjai lovoje. Tau, o karaliau, kai gulėjai lovoje, užėjo mintys apie ateities įvykius, ir tas, kuris apreiškia paslaptis, atskleidė tau, kas įvyks. O man ši paslaptis buvo apreikšta ne dėl to, kad išmintimi pranokčiau bet kokią kitą gyvą būtybę, bet kad būtų atskleista karaliui sapno reikšmė ir suprastumei savo širdies mintis.
Tu, o karaliau, matei regėjimą. Štai prieš akis didžiulė statula. Ši statula buvo milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo prieš tave, ir jos išvaizda kėlė baimę. Tos statulos galva buvo gryno aukso, jos krūtinė ir rankos sidabro, jos pilvas ir šlaunys žalvario, jos kojos geležies, o jos pėdos iš dalies geležies ir iš dalies molio. Tau bežiūrint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, – ne žmogaus rankomis, – jis trenkė į statulos geležines ir molines pėdas ir jas sutrupino į šipulius. Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas – viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo lyg pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.
Toks buvo sapnas. Dabar karaliui jį išaiškinsime. Tu, o karaliau, karalių karaliau, – kuriam dangaus Dievas davė karalystę ir galybę, ir jėgą, ir garbę; į kurio rankas jis atidavė žmones, kur tik jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį jis padarė jų visų valdovu, – tu esi ta aukso galva. Po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tavo; tuomet dar ir trečia – žalvario karalystė, kuri apims visą žemę. Ketvirtoji karalystė bus stipri it geležis, – lygiai kaip geležis triuškina ir griauna visa, taip ji sutriuškins ir sugriaus anas visas. Kojos ir pirštai, kaip regėjai, buvo dalinai iš puodžiaus molio ir dalinai iš geležies, – tai reiškia, kad ji bus suskilusi karalystė, tačiau turės šiek tiek geležies tvirtumo, nes, kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu. Kaip kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai ir iš dalies moliniai, taip ir karalystė bus iš dalies tvirta ir iš dalies trapi. Kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu, – tai reiškia, kad jie maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis kad nesimaišo su moliu. O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekad nebus sunaikinta, – ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai, lygiai kaip regėjai, kad akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras ir jo išaiškinimas tikras”.
Karalius apdovanoja DanielįTuomet karalius Nebukadnezaras puolė kniūbsčias ant žemės, išreiškė Danieliui pagarbą ir įsakė aukoti jam atnašą ir smilkalų auką. Karalius, kreipdamasis į Danielį, tarė: “Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas ir karalių Viešpats, ir paslapčių apreiškėjas, nes tik jis leido tau atskleisti šią paslaptį”. Tuomet karalius labai išaukštino Danielį, apipylė jį puikiomis dovanomis ir padarė visos Babilono srities valdytoju bei visų Babilono išminčių seniūnu. Danielio prašymu karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą Babilono sritį valdyti. O pats Danielis pasiliko karaliaus dvare.
Ugnimi plieskianti krosnis Karalius Nabukadnezaras padarė statulą iš aukso, šešiasdešimties uolekčių aukštumo, šešių uolekčių platumo, ir pastatė ją Duros lygumoje, Babilono srityje. Tuomet karalius Nebukadnezaras įsakė, kad būtų pašaukti satrapai, seniūnai ir valdytojai, patarėjai, iždo saugotojai, teisėjai, tarnautojai ir visi sričių pareigūnai dalyvauti statulos, kurią karalius Nebukadnezaras buvo pastatęs, pašventinimo iškilmėse. Taigi satrapai, seniūnai ir valdytojai, patarėjai, iždo saugotojai, teisėjai, tarnautojai ir visi sričių pareigūnai susirinko statulos, kurią buvo pastatęs karalius Nebukadnezaras, pašventinimo iškilmėms. Jiems stovint priešais statulą, kurią Nebukadnezaras buvo pastatęs, šauklys garsiai paskelbė: “O tautos ir gentys visų kalbų, jums įsakyta, kad, išgirdę balsą rago, dūdos, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio kito instrumento, turite parpulti ir pagarbinti aukso statulą, kurią pastatė karalius Nebukadnezaras. O kas neparpuls ir nepagarbins, bus tuojau pat įmestas į krosnį, plieskiančią ugnimi”. Todėl kai tik visos tautos išgirdo garsą rago, dūdos, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio muzikos instrumento – tautos ir gentys visų kalbų parpuolė ir pagarbino Nebukadnezaro pastatytą aukso statulą.
Danielio draugai apkaltinami nepaklusnumuPasinaudodami proga, kai kurie kaldėjai atėjo ir apskundė žydus. Jie kreipėsi į karalių Nebukadnezarą ir sakė: “O karaliau, gyvuok amžinai! Tu, o karaliau, išleidai įsaką, kad kiekvienas žmogus, kai tik išgirs garsą rago, dūdos, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio kito muzikos instrumento, turi parpulti ir pagarbinti tą auksinę statulą. Bet kas neparpuls ir nepagarbins, bus įmestas į krosnį, plieskiančią ugnimi. Vis dėlto yra žydų, kuriuos tu paskyrei valdyti Babilono sritį, – Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas. O karaliau, šie vyrai tavęs nepaiso. Tavo dievams jie netarnauja ir auksinės statulos, kurią tu pastatei, negarbina”.
Tuomet Nebukadnezaras, įtūžęs iš pykčio, įsakė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą. Jie buvo tuojau pat atvesti pas karalių. Nebukadnezaras jų paklausė: “Ar tai tiesa, Šadrachai, Mešachai ir Abed-Negai, kad jūs netarnaujate mano dievams ir negarbinate auksinės statulos, kurią aš pastačiau? Taigi dabar, jei esate pasiruošę, kai išgirsite garsą rago, dūdos, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio kito muzikos instrumento, turite parpulti ir pagarbinti mano padarytą statulą {na ir puiku!}. O jei nepagarbinsite, būsite tuojau pat įmesti į krosnį, plieskiančią ugnimi. Kas yra tas Dievas, kuris gali išgelbėti jus iš mano rankų?”
Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas atsakė karaliui: “O Nebukadnezarai, šiuo atveju mums gintis prieš tave nereikia. Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, o karaliau, teišgelbsti jis mus. Bet jeigu ne, o karaliau, tebūna tau žinoma, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime”.
Trys Danielio draugai pasmerkiami mirtiNebukadnezaras taip įtūžo iš pykčio ant Šadracho, Mešacho bei Abed-Nego, kad net jo veido išraiška persimainė, ir liepė prikūrenti krosnį septynis kartus karščiau, negu paprastai buvo kūrenama. O keliems savo kariuomenės galiūnams liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed- Negą ir įmesti juos į ugnimi plieskiančią krosnį. Taigi šie vyrai buvo surišti, kaip buvo apsirengę, – su skraistėmis, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais, ir įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį. Kadangi karaliaus įsakymas buvo skubus ir krosnis buvo taip labai prikūrenta, liepsnos liežuviai užmušė vyrus, nešusius Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą. Bet šie trys vyrai – Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas nukrito surišti į ugnimi plieskiančią krosnį.
Azarjo malda {} Jie vaikštinėjo liepsnose, šlovindami giesmėmis Dievą ir garbindami Viešpatį. {} Azarjas stovėjo ugnies šerdyje ir garsiai meldėsi:
{} – Pašlovintas ir gyriaus vertas esi tu,
Viešpatie, mūsų tėvų Dieve,
bus garbinamas tavo vardas per amžius,
{} nes tu teisus visur, ką mums padarei.
Visi tavo darbai teisingi, tavo keliai tiesūs
ir visi tavo sprendimai teisingi.
{} Padarei teisingus sprendimus visur,
ką užleidai ant mūsų
ir ant Jeruzalės, šventojo mūsų tėvų miesto.
Teisingu sprendimu už mūsų nuodėmes
visa tai padarei,
{} nes mes nusidėjome ir nusižengėme, –
atsitolindami nuo tavęs,
darėme visa, kas pikta.
Tavo įsakymų nepaisėme,
{} nesilaikėme ir nedarėme,
ką buvai įsakęs dėl mūsų pačių gero.
{} Todėl visur, ką tu užleidai ant mūsų,
ir visur, ką mums padarei,
tu pasielgei teisingai.
{} Atidavei mus į rankas mūsų priešų,
nežabotiems ir bjauriems bedieviams,
neteisingam karaliui, pikčiausiam visame pasaulyje.
{} Nūnai mes nedrįstame atverti burnos,
gėda ir negarbė laukia tų,
kurie tau tarnauja ir tave garbina.
{} Dėl savo švento vardo neatmesk mūsų amžinai,
nepanaikink savo sandoros.
{} Neatitrauk savo gailestingumo nuo mūsų
dėl savo bičiulio Abraomo,
dėl savo tarno Izaoko
ir dėl savo šventojo Izraelio.
{} Jiems tu pažadėjai padauginti palikuonis
kaip dangaus žvaigždes,
kaip smiltis ant jūros kranto.
{} Tačiau, Viešpatie, tapome mažesni už bet kokią tautą,
esame pažeminti šiandien visame pasaulyje
dėl savo nuodėmių.
{} Neturime nūnai
nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado;
nei deginamosios atnašos, nei aukos,
nei aukojimo, nei smilkalų;
nei vietos aukoti pirmienoms
ir rasti tavo gailestingumui.
{} O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia
būtume tau taip mieli,
{} kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių
ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių!
Tokia tebūna mūsų auka šią dieną tavo akivaizdoje
ir tau maloni,
nes tavimi pasitikintys nenusivils.
{} Dabar mes sekame tavim visa širdimi,
bijome tavęs ir ieškome tavo veido.
{} Nepalik mūsų skendėti gėdoje,
bet elkis su mumis pagal savo švelnumą
ir savo maloningą gailestingumą.
{} Išgelbėk mus savo nuostabiais darbais
ir pašlovink savo vardą, Viešpatie!
{} Teapima sumišimas visus tuos,
kurie daro pikta tavo tarnams;
tebūna jie sugėdinti ir bejėgiai,
tebūna sutriuškinta jų galybė!
{} Tesužino, kad tu vienas esi Viešpats Dievas,
šlovingas visame pasaulyje.
Dievas apsaugo Danielio draugus krosnyje{}Tuo tarpu juos įmetusieji karaliaus tarnai nesiliovė kurstyti krosnį nafta, derva, pakulomis ir žagarais. {}Liepsnos pakilo keturiasdešimt devynias uolektis virš krosnies, {}driekėsi į šonus ir sudegino aplink krosnį stovinčius kaldėjus. {}Bet Viešpaties angelas nužengė į krosnį prie Azarjo ir jo draugų, išstūmė plieskiančią ugnį iš krosnies {}ir padarė krosnies vidų, tarsi jame būtų pūtęs vėsa dvelkiantis vėjelis. Ugnis jų visai nelietė, – neužgavo ir net jų nevargino. {} Tuomet visi trys krosnyje vienu balsu giedojo, garbindami ir šlovindami Dievą:
{} “Pašlovintas esi tu, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
Šlovinamas yra tavo garbingas, šventas vardas,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
{} Šlovinamas esi savo šventoje garbės Šventykloje,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
{} Šlovinamas esi, kuris žvilgsniu matuoji gelmes
nuo savo sosto virš kerubų,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
{} Šlovinamas esi savo karalystės soste,
didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.
{} Šlovinamas esi dangaus skliaute,
aukštinamas ir garbinamas per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį jūs, visi Viešpaties kūriniai,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį jūs, dangūs,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį jūs, Viešpaties angelai,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį jūs, visi vandenys,
esantys viršum dangaus skliauto,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
[} Šlovinkite Viešpatį, visos galybės,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, saule ir mėnuli,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, dangaus žvaigždės,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, lietūs ir rasa,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, visi vėjai,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, ugnie ir kaitra,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, šalti ir karšti,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, rasa ir pūga,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, šalna ir vėsuma,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, lede ir sniege,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, naktys ir dienos,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, šviesa ir tamsa,
garbinkite ir didžiai aukštinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, žaibai ir debesys,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Tešlovina žemė Viešpatį,
tegieda jam gyrių ir teaukština jį didžiai per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, kalnai ir kalvos,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, visi dirvoje augantys želmenys,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, vandens šaltiniai,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, jūros ir upės,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, banginiai ir visa,
kas plaukioja vandenyse,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, padangių paukščiai,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, visi žvėrys ir galvijai,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, žmonės,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovink Viešpatį, Izraeli,
garbink ir didžiai šlovink jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, Viešpaties kunigai,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, Viešpaties tarnai,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, teisiųjų dvasios ir sielos,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, ištikimieji ir nuolankios širdies,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
{} Šlovinkite Viešpatį, Hananijau, Azarjau ir Mišaeli,
garbinkite ir didžiai šlovinkite jį per amžius.
Jis ištraukė mus iš Požemio,
išgelbėjo mus iš mirties rankos.
Jis išlaisvino mus iš ugnimi plieskiančios krosnies,
išgelbėjo iš ugnies liepsnų.
{} Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras,
nes jo gailestingumas tveria per amžius.
{} Šlovinkite dievų Dievą visi,
kas jo pagarbiai bijote,
garbinkite jį ir dėkokite,
nes jo gailestingumas tveria per amžius”.
(Lotyniškoji Vulgata pažymi: “Čia baigiasi žodžiai, kurių nėra hebrajiškajame tekste. Jie paimti ir išversti iš Teodotijono {graikiško vertimo} leidinio”.)
Karalius išlaisvina Šadrachą, Mešachą ir Azarją{}Karalius Nebukadnezaras buvo nustebintas. Jis skubiai pakilo ir kreipėsi į savo patarėjus, klausdamas: “Argi ne tris vyrus įmetėme į ugnį surištus?” Jie atsakė karaliui: “Taip, tikrai, o karaliau!” – {}”Bet, – atkirto karalius, – aš matau keturis palaidus vyrus vaikščiojančius ugnies liepsnose. Jie visiškai nepaliesti! O tas ketvirtasis atrodo lyg dieviška būtybė!” {}Tuomet Nebukadnezaras priėjo prie ugnimi plieskiančios krosnies durų ir tarė: “Šadrachai, Mešachai ir Abed- Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite! Ateikite čia!” Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas tuojau pat išėjo iš ugnies. {}Satrapai, seniūnai, valdytojai ir karaliaus patarėjai juos apspito ir matė, kad ugnis nebuvo turėjusi jokios galios tų vyrų kūnams: jų galvos plaukai nebuvo nusvilinti, jų skraistės nebuvo ugnies apdegintos, joks ugnies kvapas nėjo iš jų. {}Nebukadnezaras pasakė: “Tebūna pašlovintas Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego Dievas! Jis atsiuntė savo angelą ir išgelbėjo savo tarnus, kurie juo pasitikėjo! Jie nepakluso karaliaus įsakui ir sutiko verčiau atiduoti savo kūnus, negu kokiam kitam dievui tarnauti ir jį garbinti, išskyrus jų pačių Dievą. {}Todėl įsakau visų kalbų tautoms ir gentims, kad bus sudraskyti į kąsnelius tie, kas tik nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego Dievą, ir jų namai bus išgriauti, nes nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti”.
{}Paskui karalius paaukštino Šadrachą, Mešachą ir Abed-Negą Babilono srityje.
Antrasis Nebukadnezaro sapnas {} Karalius Nebukadnezaras visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms žemėje. Teklesti jūsų gerovė! {}Ženklus ir nuostabius darbus aukščiausiojo Dievo man malonu paskelbti.
{} Kokie didingi yra jo ženklai,
kokie galingi jo nuostabūs darbai!
Jo karalystė yra amžina karalystė
ir jo viešpatavimas tveria per kartų kartas.
Aš, Nebukadnezaras, buvau patogiai savo namuose ir jaučiausi laimingas savo rūmuose, kai sapnavau mane išgąsdinusį sapną. Mane, gulintį lovoje, apėmę vaizdiniai ir man į galvą atėję regėjimai sukėlė klaiką. Paskelbiau įsaką sušaukti visus Babilono išminčius pas mane, kad jie man pasakytų, ką tas sapnas reiškia. Suėjo magai, kerėtojai, kaldėjai ir spėliotojai, aš papasakojau jiems tą sapną, bet jie neįstengė man pasakyti, ką jis reiškia. Galų gale atėjo pas mane Danielis, – tas, kuris yra vadinamas Beltešazaru, mano dievo vardu, ir yra apdovanotas šventųjų dievų dvasia, – ir jam aš papasakojau savo sapną. “O Beltešazarai, magų galva, aš žinau, kad tu esi apdovanotas šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis nėra tau per sunki. Šis yra sapnas, kurį sapnavau. Pasakyk man, ką jis reiškia”.
– Lovoje man atėjo į galvą tokie regėjimai.
Mačiau medį žemės viduryje,
jis buvo labai aukštas.
Medis augo vis aukštesnis ir vis tvirtesnis, –
jo viršūnė pasiekė dangų.
Jis buvo matomas iš visų žemės pakraščių.
Jo lapai buvo gražūs pažiūrėti,
vaisiai gausūs, –
maisto jame buvo visiems.
Po juo laukų žvėrys rado paunksmę,
jo šakose krovėsi lizdus padangių paukščiai, –
visi gyvūnai iš jo maitinosi.
Kai lovoje nesilioviau stebėti regėjimus, ateinančius man į galvą, pamačiau nužengiantį iš dangaus šventąjį Budėtoją.
Jis, garsiai šaukdamas, liepė:
“Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas,
nubraukykite jo lapus ir išmėtykite jo vaisius.
Tenubėga šalin iš po jo žvėrys,
teišlaksto nuo jo šakų paukščiai.
Bet palikite žemėse jo kelmą su šaknimis, –
surištas geležies ir žalvario grandine,
teguli jis gležnoje lauko žolėje,
temaudo jį rasa iš dangaus,
tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę!
Tebūna perkeista jo žmogiška širdis,
tebūna jam duota širdis žvėries
ir tepraslenka pro jį septyni laikai.
Tai nuspręsta Budėtojų įsaku,
o šis sprendimas duotas Šventųjų įsakymu,
kad visi gyvūnai žinotų,
jog Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę,
duoda ją, kam nori,
ir jai valdyti paskiria net žemos kilmės žmones.
Tai yra sapnas, kurį aš, karalius Nebukadnezaras, sapnavau. O dabar tu, Beltešazarai, pasakyk man, ką jis reiškia, nes visi mano karalystės išminčiai neįstengia paaiškinti man, ką jis reiškia. Tu gali tai padaryti, nes tavyje glūdi šventoji, dieviška dvasia”.
Tuomet Danielis, vadinamas Beltešazaru, buvo kurį laiką lyg stabo ištiktas. Jo mintys kėlė jam nerimą. Karalius jam tarė: “Beltešazarai, tenekelia tau nerimo tas sapnas ar jo išaiškinimas”. Beltešazaras atsakė: “Mano valdove, tas sapnas turėtų būti tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo išaiškinimas tavo priešams! Medis, kurį matei augantį vis didesnį ir tvirtesnį, viršūne pasiekusį dangų ir matomą iš visų žemės pakraščių, kurio lapai buvo gražūs pažiūrėti ir vaisiai gausūs, duodantys maisto visiems, po kuriuo gyveno laukų žvėrys ir kurio šakose padangių paukščiai krovėsi lizdus, – esi tu, o karaliau! Tu tapai didis ir galingas. Tavo didybė išaugo ir siekia dangų, o tavo valdžia lig žemės pakraščių. Kadangi karalius matė šventą Budėtoją, nužengiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite ir sunaikinkite medį, bet palikite žemėse jo kelmą su šaknimis, surištą geležies ir žalvario grandine, lauko žolėje; temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę, kol praslinks pro jį septyni laikai’ – toks yra išaiškinimas, o karaliau, ir tai yra Aukščiausiojo sprendimas, atėjęs mano valdovui karaliui: tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus su laukų žvėrimis, turėsi ėsti žolę kaip jautis, būsi maudomas rasos iš dangaus, ir septyni laikai praslinks, kol tu pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori. Įsakymas palikti medžio kelmą su šaknimis reiškia, kad tavo karalystė bus tau atkurta, kai tu pripažinsi, jog Dangus yra visavaldis. Todėl, o karaliau, tebūna tau malonus mano patarimas: išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari”.
Visa tai ištiko karalių Nebukadnezarą. Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas ant karališkųjų rūmų stogo Babilone, karalius sau tarė: “Argi nešaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?” Šiems žodžiams dar nenusprūdus nuo lūpų, pasigirdo balsas iš dangaus: “Tau, karaliau Nebukadnezarai, žodis. Atimta iš tavęs karalystė! Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus su laukų žvėrimis, turėsi ėsti žolę kaip jautis, ir septyni laikai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori”. Sprendimas Nebukadnezarui buvo tuojau pat įvykdytas. Jis buvo išguitas iš žmonių tarpo, ėdė žolę kaip jautis ir jo kūnas buvo maudomas rasos iš dangaus, kol jo plaukai užaugo taip ilgi, kaip erelių plunksnos, o jo nagai tapo kaip paukščių nagai.
Praslinkus tam laikui, aš, Nebukadnezaras, pakėliau akis į dangų, ir sugrįžo man protas.
– Aš šlovinau Aukščiausiąjį,
garbinau ir aukštinau tą,
kuris gyvena per amžius,
nes jo valdžia yra amžina valdžia
ir jo karalystė tveria per kartų kartas.
O visi žemės gyventojai yra tarsi niekas,
tik jis daro, ką nori, dangaus galybei
ir žemės gyventojams.
Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti jo ranką
ar jam sakyti: “Ką tu darai?”
Tuo metu sugrįžo man protas, o didenybė ir spindesys buvo man sugrąžinti mano karalystės garbei. Mano patarėjai ir didžiūnai mane suieškojo, aš buvau sugrąžintas į savo karalystę, ir man buvo suteikta net daugiau didybės. Dabar aš, Nebukadnezaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių,
nes visi jo darbai yra teisingi
ir jo keliai teisūs, –
jis gali pažeminti įžūliai besielgiančius.
Rašymas ant sienos Karalius Belšazaras iškėlė puikią puotą tūkstančiui savo didžiūnų ir drauge su tūkstančiu gėrė vyną.
Būdamas apsvaigęs nuo vyno, Belšazaras įsakė atnešti auksinius ir sidabrinius indus, jo tėvo Nebukadnezaro paimtus iš Jeruzalės Šventyklos, kad gertų iš jų karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės. Auksiniai indai, paimti iš Dievo namų Jeruzalėje, buvo atnešti, karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų. Jie gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens.
Kaip tik tada pasirodė žmogaus rankos pirštai ir pradėjo rašyti ant karališkųjų rūmų sienos tiesiai už žvakidės. Karalius galėjo matyti rašančią ranką. Karaliaus veidas pabalo, jo mintys kėlė jam klaiką. Šlaunų sąnariai suglebo iš baimės, kinkos drebėjo. Karalius pašėlo garsiai šaukti, kad būtų atvesti kerėtojai, kaldėjai ir spėliotojai. “Kas perskaitys šį raštą ir pasakys man, ką jis reiškia, – tarė karalius Babilono išminčiams, – bus apvilktas purpuru, nešios ant kaklo aukso grandinę ir bus trečias mano karalystėje”. Nors ir atėjo visi karaliaus išminčiai, jie neįstengė nei rašto perskaityti, nei jį karaliui išaiškinti. Tuomet karalių apėmė dar didesnis klaikas, visai išbalo jo veidas, o jo didžiūnai buvo apstulbinti.
Karalienė, nugirdusi apie karaliaus ir jo didžiūnų būklę, atėjo į puotos menę. “O karaliau, – tarė karalienė, – gyvenk amžinai! Tenekelia tau nerimo tavo mintys, nebūk taip pabalęs. Tavo karalystėje yra žmogus, apdovanotas šventųjų dievų dvasia. Jau tavo tėvo dienomis jis reiškėsi nepaprastu supratimu, žinojimu ir išmintimi. Tavo tėvas Nebukadnezaras paskyrė jį magų, kerėtojų, kaldėjų ir spėliotojų galva, nes tame Danielyje, karaliaus pramintame Beltešazaru, reiškėsi nepaprasta dvasia, žinojimas ir supratimas aiškinti sapnus, įminti mįsles, išpainioti sunkius klausimus. Tebūna dabar pašauktas Danielis, jis duos tau išaiškinimą.
Tuomet pas karalių buvo atvestas Danielis. Karalius Danieliui tarė : “Taigi tu esi Danielis, vienas iš Judo tremtinių, kurį mano tėvas parvedė iš Judo?! Girdėjau apie tave, kad turi dievų dvasią ir tavyje reiškiasi nepaprastas supratimas, žinojimas ir nuostabi išmintis. Išminčiai ir kerėtojai buvo pašaukti pas mane perskaityti šio rašto ir paaiškinti, ką jis reiškia, tačiau jie neįstengė išaiškinti, ką jis reiškia. Bet aš girdėjau apie tave, kad tu pajėgi išaiškinti ir išnarplioti sunkius klausimus. Tad jei gali perskaityti tą raštą ir pasakyti man, ką jis reiškia, būsi apvilktas purpuru, nešiosi ant kaklo aukso grandinę ir būsi trečias karalystėje”.
Danielis karaliui atsakė: “Savo dovanas sau pačiam pasilaikyk ir apdovanojimus kam nors kitam duok! Be abejo, tą raštą karaliui perskaitysiu ir pasakysiu jam, ką jis reiškia. O karaliau, Dievas – Aukščiausiasis davė tavo tėvui Nebukadnezarui karalystę, didybę, garbę ir didingumą. Dėl jam duotos didybės visų kalbų tautos ir gentys drebėjo prieš jį iš baimės. Jis žudydavo, ką norėjo nužudyti, ir palikdavo gyvą, ką norėjo palikti gyvą; išaukštindavo, ką norėjo, ir pažemindavo, ką norėjo. Bet kadangi jo širdis išpuiko ir jo dvasia surambėjo iš įžūlumo, jis buvo nuverstas nuo karališkojo sosto ir atimta buvo iš jo garbė. Jis buvo išvarytas iš žmonių tarpo, o jo širdis tapo panaši į žvėries širdį; jo buveinė buvo tarp laukinių asilų. Jis maitinosi žole kaip jautis ir jo kūnas buvo maudomas rasos iš dangaus, kol pripažino, jog Dievas – Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir pastato jai valdyti, ką jis nori. O tu, jo sūnau Belšazarai, netramdei savo širdies, nors visa tai žinojai! Tu išaukštinai save prieš dangaus Viešpatį! Jo Šventyklos indai buvo tau atnešti, tu ir tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės iš jų gėrėte. Tu šlovinai dievus, padarytus iš sidabro ir aukso, žalvario, geležies, medžio ir akmens, kurie nei mato, nei girdi, nei žino, o Dievo, kurio rankoje yra tavo alsavimas ir kuriam paklūsta visi tavo keliai, tu nepagarbinai.
Taigi iš jo Artumo buvo atsiųsta ta ranka, kad parašytų šį raštą. O parašytasis raštas buvo šis: ‘MENE, MENE, TEKEL ir PARSIN’. Ir štai ką jis reiškia: ‘MENE’ – Dievas suskaičiavo tavo karalystės {dienas} ir privedė ją prie galo; ‘TEKEL’ – tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas; ‘PERES’ – tavo karalystė yra padalyta ir atiduota medams ir persams”.
Tuomet, Belšazarui įsakius, Danielis buvo apvilktas purpuru, uždėta jam ant kaklo aukso grandinė ir paskelbta, kad jis turėtų būti trečias karalystėje.
Tą pačią naktį kaldėjų karalius Belšazaras buvo nužudytas. {Darijus Medas gavo karalystę, būdamas maždaug šešiasdešimt dvejų metų.}
Danielis liūtų narve Darijus Medas gavo karalystę, būdamas maždaug šešiasdešimt dvejų metų.
Darijus panorėjo paskirti karalystei šimtą dvidešimt satrapų ir paskirstyti juos po visą karalystę. Jie buvo atsakingi trims ministrams. O Danielis buvo vienas iš jų. Satrapai privalėjo duoti jiems ataskaitą, kad karaliui nebūtų jokios žalos. Greit šis Danielis pasižymėjo tarp kitų ministrų ir satrapų, nes jis buvo apdovanotas nepaprasta dvasia. Karalius svarstė paskirti jį valdyti visą karalystę. O ministrai ir satrapai pradėjo ieškoti progos ką nors prikišti Danieliui karalystės reikaluose. Tačiau jie negalėjo rasti jokios dingsties skundui ar priekaištui, nes jis buvo ištikimas ir nebuvo galima prikišti jam nei jokio apsileidimo, nei jokio nusikaltimo. Tuomet šie vyrai pasakė: “Nerasime jokio pagrindo skundui prieš šį Danielį, nebent ką nors rastume susijusį su jo Dievo įstatymu”.
Todėl anie ministrai ir satrapai susimokė, atėjo pas karalių ir kreipėsi į jį: “Karaliau Darijau, gyvuok amžinai! Visi karalystės ministrai, seniūnai ir satrapai, patarėjai ir valdytojai sutarė, kad turėtų būti paskelbtas ir griežtai vykdomas šis karališkas įsakas: jeigu kas per ateinančias trisdešimt dienų melstųsi kam nors dieviškam ar žmogiškam, išskyrus tave, o karaliau, būtų įmestas į liūtų narvą. Taigi, o karaliau, paskelbk draudimą ir pasirašyk raštą, nepakeičiamą ir neatšaukiamą pagal medų ir persų įstatymą”. Tada karalius pasirašė draudžiamąjį raštą.
Nors Danielis ir žinojo, kad raštas buvo pasirašytas, jis pareidavo į savo namus, kur viršutiniame aukšte buvo atidaromi langai į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną ir melsdavosi savo Dievui, jį šlovindavo, kaip ir anksčiau kad buvo daręs. O anie vyrai susimokę įsibrovė ir užklupo Danielį besimeldžiantį ir maldaujantį savo Dievo pasigailėjimo. Tuojau pat jie nuėjo pas karalių ir kalbėjo jam apie draudimą: “O karaliau! Argi tu nepasirašei draudimo, kad bus įmestas į liūtų narvą, jei kas melstųsi bet kam dieviškam ar žmogiškam per ateinančias trisdešimt dienų?” Karalius atsakė: “Taip! Įsakas galioja. Pagal medų ir persų įstatymą jis negali būti atšauktas”. Į tai atsakydami, jie karaliui tarė: “Danielis, vienas iš Judo tremtinių, o karaliau, nepaiso nei tavęs, nei draudimo, kurį tu pasirašei, o kalba savo maldas tris kartus per dieną”.
Karalius, tai išgirdęs, buvo smarkiai sujaudintas. Pasiryžęs Danielį apsaugoti, jis iki pat saulės nusileidimo darė visa, kad jį išgelbėtų. Bet anie vyrai susimokę atėjo pas karalių ir jam sakė: “O karaliau, žinok, kad pagal medų ir persų įstatymą joks karaliaus paskelbtas draudimas ar įsakas negali būti pakeistas”.
Tuomet karaliaus įsakymu buvo atvestas Danielis ir įmestas į liūtų narvą. Karalius kalbėjo Danieliui: “Dievas, kuriam tu taip ištikimai tarnauji, teišgelbsti tave!” Buvo atitemptas akmuo ir užritintas ant angos narvo, kurį karalius užantspaudavo savo žiedu ir žiedais savo didžiūnų, kad nė kiek nebūtų pakeistas Danielio likimas. Tada karalius sugrįžo į savo rūmus ir naktį praleido pasninkaudamas, – pramogų atsisakė, užmigti negalėjo.
Pradėjus aušti, karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų narvo. Prisiartinęs prie narvo, verksmingu balsu šaukė Danieliui: “O Danieli, gyvojo Dievo tarne, ar įstengė išgelbėti tave nuo liūtų Dievas, kuriam tu ištikimai tarnauji?” O Danielis atsiliepė: “O karaliau, gyvuok amžinai! Mano Dievas atsiuntė savo angelą, sučiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau?” Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielis būtų iškeltas iš narvo. Danielis buvo iškeltas iš narvo gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo savo Dievu. Karalius įsakė, kad tie vyrai, kurie buvo apšmeižę Danielį, būtų atvesti ir įmesti į liūtų narvą – jie, jų vaikai ir jų žmonos. Jiems net nepasiekus narvo dugno, liūtai juos pagriebė ir sutriuškino visus jų kaulus.
Tuomet karalius Darijus rašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: “Teklesti jūsų gerovė! Šiuo raštu įsakau, kad žmonės visoje mano karališkoje valdoje drebėtų ir bijotų Danielio Dievo,
nes jis yra gyvasis Dievas, –
jis yra amžinas.
Jo karalystė niekad nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina.
Jis apsaugo ir išgelbsti,
daro ženklus ir nuostabius darbus danguje ir žemėje, –
jis išgelbėjo Danielį iš liūtų letenos”.
Taigi šiam Danieliui sekėsi Darijaus valdymo metais, lygiai kaip ir persui Kyrui karaliaujant.
B. DANIELIO REGĖJIMAI
Danielis regi keturis žvėris Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšazaro metais Danielis sapnavo ir, jam gulint lovoje, regėjimai ėjo į galvą. Paskui jis tą sapną užrašė. Štai jo turinys: “Aš, Danielis, savo nakties regėjime mačiau, kad keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą. Keturi galingi žvėrys, skirtingi vienas nuo kito, išniro iš jūros. Pirmasis buvo kaip liūtas, betgi su erelio sparnais. Man stebint, jo sparnai buvo nupešti. Jis buvo pakeltas nuo žemės, pastatytas ant dviejų kojų tarsi žmogus ir jam buvo duota žmogaus širdis. Žiūriu, išniro skirtingas žvėris, antrasis, kuris buvo kaip meška, stovinti ant paskutinių kojų su trimis iltimis nasruose. Jam buvo pasakyta: ‘Pakilk! Suryk daug kūnų!’ Tada, man bežiūrint, štai dar kitas išniro, panašus į leopardą. Žvėris turėjo nugaroje keturis paukščio sparnus ir keturias galvas; jam buvo duota valdžia. Paskui mačiau nakčia regėjimuose ketvirtą žvėrį, keliantį klaiką, baisų, be galo stiprų ir geležiniais dantimis. Visa rijo, daužė į šipulius, o kas buvo likę, mindžiojo kojomis. Jis buvo skirtingas nuo anksčiau pasirodžiusių žvėrių ir turėjo dešimt ragų. Man tais ragais besistebint, žiūriu, išdygo tarp jų kitas mažesnis ragas. Trys ankstesni ragai buvo išrauti su šaknimis, kad jam būtų vietos. Šis ragas turėjo akių, panašių į žmogaus akis, ir įžūliai kalbančią burną. Man bežiūrint,
sostai buvo pastatyti,
ir Amžinasis atsisėdo savo soste.
Jo apdaras buvo baltas kaip sniegas,
o jo galvos plaukai tarsi gryna vilna;
jo sostas buvo ugnies liepsnos,
o sosto ratai plieskianti ugnis.
Ugnies upė sruvo
ir tekėjo iš jo Artumo.
Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo
ir miriadų miriadai pas jį stovėjo.
Teismas sėdosi posėdžiui,
ir buvo atskleistos knygos.
Aš vis žiūrėjau. Tuomet už įžūliuosius rago žodžius, man regint, žvėris buvo nudobtas ir jo kūnas sunaikintas – įmestas sudeginti į ugnį. Iš kitų žvėrių valdžia buvo atimta, bet jie buvo palikti gyvi, kol ateis jų laikas.
Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau
tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis.
Jis priėjo prie Amžinojo,
ir buvo jam pristatytas.
Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė,
idant jam tarnautų
visų kalbų tautos ir gentys.
Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai,
jo karalystė niekad nebus sunaikinta.
Regėjimo paaiškinimasAš, Danielis, jaučiau, kad mano dvasia vertė mane nerimauti, o regėjimai, ateinantys man į galvą, kėlė klaiką. Priėjau prie vieno iš patarnautojų paklausti, ką visa tai iš tikrųjų reiškia. Atsakydamas jis man paaiškino, ką reiškia tie dalykai: “Šie keturi galingi žvėrys – tai keturi karaliai, kurie iškils žemėje. Bet Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir paveldės karalystę amžinai – per amžių amžius”.
Paskui norėjau išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia tas ketvirtasis žvėris, skirtingas nuo visų kitų ir keliantis klaiką, geležiniais dantimis ir žalvariniais nagais, kuris visa rijo ir mindžiojo kojomis, kas buvo likę; ką reiškia tie dešimt ragų jam ant galvos ir ką reiškia tas kitas išdygęs ragas, kuriam užleisdami vietą kiti trys iškrito – tas ragas, kuris turėjo akis bei įžūliai kalbančią burną ir atrodė didesnis už kitus. Man bežiūrint, šis ragas kariavo su šventaisiais ir buvo pergalingas, kol atėjo Amžinasis. Tuomet Aukščiausiojo šventųjų naudai buvo padarytas nuosprendis, nes buvo atėjęs metas, ir šventieji paveldėjo karalystę.
Štai ką jis atsakė:
“Ketvirtasis žvėris reiškia,
kad bus ketvirtoji karalystė žemėje,
skirtinga nuo visų kitų karalysčių, –
jis praris visą žemę,
sumindžios ją ir sudaužys į šipulius.
O dešimt ragų reiškia,
kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių
ir po jų bus dar kitas.
Šis bus skirtingas nuo ankstesniųjų
ir sumuš tris karalius.
Žodžiais įžeis Aukščiausiąjį,
neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems,
užsimodamas pakeisti šventes ir įstatymą.
Jie bus atiduoti į jo rankas
vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko.
Tuomet teismas sėsis posėdžiauti,
ir valdžia iš jo bus atimta,
sunaikinta ir visiškai panaikinta.
Karalystė ir valdžia, ir didybė
karalysčių po visu dangumi bus atiduota
Aukščiausiojo šventiesiems.
Jų karalystė bus amžina karalystė,
visos valdžios jiems tarnaus ir paklus”.
Čia baigiasi pasakojimas. Aš, Danielis, nuo tokių savo minčių likau didelio nerimo apimtas ir mano veidas pabalo. Tą dalyką saugojau savo širdyje.
Avino ir ožio regėjimas Po šio pirmojo regėjimo aš, Danielis, turėjau kitą trečiaisiais karaliaus Belšazaro viešpatavimo metais. Šiame regėjime mačiau save Šušano tvirtovėje, esančioje Elamo srityje. Aš buvau prie Ulajo upės. Pakėliau akis ir išvydau palei upę stovintį aviną. Jis turėjo du ragus. Abu ragai buvo ilgi, bet vienas ilgesnis už kitą, nors ilgasis ir buvo vėliau išdygęs. Aš mačiau aviną badant ragais į vakarus, į šiaurę ir į pietus. Visi žvėrys buvo bejėgiai jam pasipriešinti, nebuvo nė vieno, kas būtų galėjęs išsigelbėti iš jo galybės. Jis darė, kaip jam patiko, ir tapo galingas.
Man besvarstant, staiga pasirodė iš vakarų ožys, atskubantis skersai visos žemės veidą, net nepaliesdamas žemės. Ožys turėjo iškilų ragą tarp akių. Jis prilėkė prie ano dviragio avino, kurį buvau matęs stovintį palei upę, ir įsibėgėjęs užpuolė jį visa savo įniršio jėga. Aš mačiau jį, kai pripuolė prie avino ir niršo ant jo, smogė ir nulaužė jam abu ragus. Avinas buvo bejėgis jam pasipriešinti. Parbloškęs aviną ant žemės, ožys trypė jį kojomis, nebuvo nė vieno, kas būtų galėjęs išgelbėti aviną iš jo galybės. Ogi ožys tapo nepaprastai galingas, bet, jam pasiekus patį galingumą, jo didysis ragas buvo nulaužtas, o jo vietoje išdygo keturi iškilūs ragai, atkreipti į keturių padangių vėjų kryptis.
Iš vieno jų išdygo kitas ragas, mažutis, bet ilgainiui jis išaugo nepaprastai didelis pietų link, rytų link ir gražiojo krašto link. Augdamas pasiekė net dangaus galybę, nubloškė iš dangaus galybės žemėn keletą žvaigždžių ir jas sumindžiojo. Net su pačiu galybės vadu jis įžūliai elgėsi, iš jo atėmė kasdienę deginamąją auką ir išardė jo šventąją buveinę. Už nuodėmę jam buvo perduota galybė drauge su nuolatine deginamąja auka. Jis nudrėbė žemėn tiesą, ir ką tik darė, jam sekėsi.
Išgirdau kalbant šventąjį, o kitas šventasis kreipėsi į tą nepažįstamą kalbantįjį: “Kaip ilgai tęsis šio regėjimo įvykiai, susiję su kasdiene deginamąja auka, klaiką keliančia nuodėme, šventovės ir {dangaus} galybės mindžiojimu?” Jis man atsakė: “Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, – tada šventovė bus apvalyta”.
Angelas Gabrielis paaiškina regėjimąKai aš, Danielis, stebėjau tą regėjimą ir mėginau jį suprasti, pamačiau stovint prieš mane kažką, kas atrodė kaip žmogus. Išgirdau iš Ulajo žmogišką balsą, šaukiantį: “Gabrieli, paaiškink tam žmogui regėjimą!” Jis priėjo netoli tos vietos, kur aš stovėjau. Kai jis priėjo, mane apėmė baimė ir aš puoliau kniūbsčias ant žemės. Bet jis man tarė: “Suprask, o marusis, kad tas regėjimas liečia baigmės metą”.
Kai jis man kalbėjo, nualpęs parpuoliau veidu į žemę. Tuomet jis palietė mane, pastatė ant kojų ir tarė: “Tikėk manimi, aš tau pasakysiu, kas įvyks vėliau pykčio laiku, nes tai liečia nustatytą baigmės metą. Avinas, turintis du ragus, kurį regėjai, tai Medijos ir Persijos karaliai. Ožys yra Graikijos karalius, o didysis ragas jam tarp akių yra pirmasis karalius. Vienas buvo nulaužtas, ir keturi jo vietoje išdygę reiškia, kad keturios karalystės kils iš jo tautos, bet neturės jo galybės.
Jų valdymo pabaigoje,
kai nusidėjėliai bus pasiekę savo saiką,
iškils įžūlus karalius, gudrus suktybe.
Jis bus stiprus ir galingas, nors ir ne savo jėga,
ir neš baisų sunaikinimą.
Viskas, ką jis darys, jam seksis,
sunaikins galingas tautas
ir šventuosius, Dievo tautą.
Jis klastingai
mokės pasinaudoti apgaule ir bus įžūlios širdies.
Be įspėjimo sunaikins daugelį,
pakils net prieš vadų Vadą.
Bet bus palaužtas,
ir ne žmonių rankomis.
Vakaro meto ir rytmečių regėjimas, čia papasakotas, yra tikras. O tu užantspauduok regėjimą, nes jis apreiškia tolimas dienas”.
Aš, Danielis, pasijutau blogai ir sirgau keletą dienų. Tada atsikėliau ir rūpinausi karaliaus reikalais. Bet jaučiau regėjimo baimę ir jo nesupratau.
Gabrielis ir septyniasdešimt savaičių Pirmaisiais metais Ahašverošo sūnaus Darijaus, kilme medo, tapusio karaliumi kaldėjų karalystėje, – tais pirmaisiais jo valdymo metais aš, Danielis, stengiausi suvokti iš knygų, kaip skaičiuoti metus, pagal pranašui Jeremijui atėjusį VIEŠPATIES žodį, po kurių turėjo pasibaigti Jeruzalės nuniokojimas, būtent {anuos} septyniasdešimt metų.
Atsigręžiau veidu į Viešpatį Dievą ieškoti atsakymo, melstis ir maldauti pasninku, ašutine ir pelenais. Maldavau Viešpatį, savo Dievą, ir išpažinau {kaltes}, tardamas: “Ai tu, Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve, laikaisi sandoros ir ištikimai myli tave mylinčius ir tavo įsakymus vykdančius. Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės ir kėlėme maištą, nusigręždami nuo tavo įsakymų ir nuostatų. Mes neklausėme tavo tarnų – pranašų, kalbėjusių tavo vardu mūsų karaliams, mūsų didžiūnams, mūsų protėviams ir visiems krašto žmonėms.
Tu, o Viešpatie, esi teisus, bet kaistame iš gėdos iki pat šios dienos mes, Judo žmonės, Jeruzalės gyventojai, visas Izraelis, esantieji arti ir toli visuose kraštuose, kur tik juos išblaškei už jų išdavystę, kuria jie tau nusidėjo. O VIEŠPATIE, mes raustame iš gėdos – mūsų karaliai, mūsų didžiūnai ir mūsų tėvai, nes mes tau nusidėjome. Bet didis tavo, Viešpatie, mūsų Dieve, gailestingumas ir atlaidumas! O mes kėlėme maištą prieš tave ir neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso, liepiančio laikytis jo įstatymų, kuriuos jis mums davė per savo tarnus – pranašus.
Visas Izraelis nusižengė tavo įstatymui ir atsimetė, – atsisakė paklusti tavo balsui. Todėl prakeikimas ir priesaika, užrašyti Mozės, Dievo tarno, įstatyme, buvo išlieti ant mūsų, nes mes tau nusidėjome. Jis įvykdė savo žodžius, ištartus mums ir mūsų valdovams, atsiųsdamas mums baisią nelaimę, – nebuvo taip padaryta niekad po visu dangumi, kaip buvo padaryta Jeruzalėje. Lygiai kaip yra parašyta Mozės įstatyme, taip visa ši nelaimė atėjo mums. Mes nemaldavome VIEŠPATIES, mūsų Dievo, malonės, gręždamiesi nuo savo kaltės ir sekdami jo ištikimybe. O VIEŠPATS budėjo su šia nelaime, prieš siųsdamas ją mums. Iš tikro VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra teisus visur, ką padarė, nes mes neklausėme jo balso.
O dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris išvedei savo tautą iš Egipto žemės galinga ranka ir pasidarei sau vardą net iki šios dienos, mes nusidėjome, mes nedorai elgėmės. Viešpatie, kaip dera tavo dideliam teisumui, tenusigręžia tavo įniršęs pyktis, maldaujame, nuo tavo miesto Jeruzalės – tavo šventojo kalno. Už mūsų nuodėmes ir mūsų protėvių kaltes Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams. Taigi dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą ir prašymą ir tau pačiam, Viešpatie, tešviečia tavo veidas tavo nuniokotoje šventovėje. Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Mes dedame savo maldavimus prieš tavo veidą ne dėl savo teisumo, bet dėl tavo didelio gailestingumo. Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu”.
Dar man tebekalbant, besimeldžiant ir išpažįstant savo nuodėmę bei Izraelio tautos nuodėmę, pateikiant maldavimą VIEŠPAČIUI, mano Dievui, už mano Dievo šventąjį kalną – man tebekalbant maldą, greitai atsirado vyras Gabrielis, kurį buvau anksčiau matęs regėjime, atskrido prie manęs vakaro aukos metu. Jis pamokė mane, kalbėdamas ir tardamas man: “Danieli, atėjau duoti tau išminties ir supratimo. Kai tu pradėjai savo maldavimus, išėjo žodis, ir aš atėjau tau jį pasakyti, nes tu esi labai brangus žmogus. Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą!
Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimas bei pranašas ir patepta tai, kas švenčiausia . Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai išėjo žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado yra septynios savaitės. Per šešiasdešimt dvi savaites ji bus atstatyta, su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai priespaudos metu. Po šešiasdešimt dviejų savaičių pateptasis bus nužudytas, bet ne už savo kaltę, o ateisiančio vado tauta sunaikins miestą ir šventovę. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo bus karas ir skirtasis nuniokojimas. Vienai savaitei jis sudarys stiprią sąjungą su daugeliu, per pusę savaitės jis sustabdys auką ir atnašą. Jų vietoje bus klaikioji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo.
Danielio regėjimas prie Tigrio upės Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, kuris buvo vadinamas Beltešazaru, buvo apreikšta. Apreiškimas buvo neabejotinas ir lietė didelį mūšį. Jis suprato tą apreiškimą tada, kai gavo paaiškinimą per regėjimą.
Tuo metu aš, Danielis, buvau gedėjęs tris savaites. Nebuvau valgęs gardžių valgių, nebuvau ėmęs į burną nei mėsos, nei vyno, nei buvau tepęsis aliejais per ištisas tris savaites. O pirmojo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, kai stovėjau ant didžiosios upės – Tigrio kranto, pakėliau akis ir pamačiau vyrą, vilkintį drobiniais, su Ufazo aukso juosta per juosmenį. Jo kūnas buvo tarsi topazas, veidas švytėjo tarsi žaibas, akys buvo tarsi liepsnojantys deglai, ir jo rankos ir kojos spindėjo tarsi nublizgintas žalvaris, o jo žodžių garsas tarsi žmonių minios ūžesys. Tik aš, Danielis, mačiau tą regėjimą. Žmonės, buvę su manimi, regėjimo nematė, nors juos apėmė didis klaikas, ir jie bėgo pasislėpti. Taigi aš likau vienas žiūrėti į šį didį regėjimą. Netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis. Tuomet išgirdau jo žodžių garsą ir, išgirdęs jo žodžių garsą, puoliau be sąmonės veidu ant žemės.
Bet tuomet mane palietė ranka, papurtė man rankas ir kelius. “Danieli, brangusis žmogau, – jis man tarė, – gerai įsidėmėk žodžius, kuriuos tau sakau! Atsistok, nes aš esu atsiųstas pas tave”. Kai jis man tarė šį žodį, drebėdamas atsistojau. Tuomet jis tęsė: “Nebijok, Danieli, nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių. Bet Persijos karalystės didžiūnas dvidešimt vieną dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, Michaelis, vienas iš vyriausių didžiūnų, atėjo man pagelbėti. Aš palikau jį ten su Persijos karalystės didžiūnu ir atėjau padėti tau suprasti, kas turi atsitikti tavo tautai dienų pabaigoje”.
Kai jis man tarė šiuos žodžius, žiūrėjau į žemę ir buvau lyg be žado. Tuomet kažkas panašus į žmogų palietė mano lūpas. Atvėriau burną ir tariau stovinčiam prieš mane: “Mano viešpatie, jau vien nuo regėjimo man užėjo tokie skausmai, jog esu visiškai bejėgis. Kaipgi gali šis mano viešpaties tarnas kalbėtis su tavimi, mano viešpatie? Juk aš visas drebu, neturiu jėgų, net alsuoti negaliu”.
Vėl panašusis į žmogų mane palietė ir sustiprino. Jis tarė: “Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!” Jam bekalbant su manimi, sustiprėjau ir tariau: “Kalbėk, mano viešpatie, nes man davei jėgų”. Tuomet jis mane paklausė: “Ar tu žinai, dėl ko aš atėjau pas tave? Dabar aš turiu grįžti kovoti su Persijos didžiūnu. Kai aš nueisiu, ateis Graikijos didžiūnas. Bet aš turiu pasakyti tau, kas yra įrašyta tiesos knygoje. Nė vienas man nepadeda varžytis su šiais didžiūnais, išskyrus jūsų didžiūną Michaelį”.
“O aš pirmaisiais Darijaus Medo metais stojau jam padėti ir jį stiprinti. Dabar paskelbsiu tau tiesą.
Seleukidų ir ptolemėjų karaiTikėk manimi, Persija turės dar tris karalius. Ketvirtasis bus kur kas turtingesnis už visus kitus ir, savo turtais tapęs galingas, sukurstys visus prieš Graikijos karalystę. Tuomet iškils galiūnas karalius, turės plačias valdas ir darys, kas jam patiks. Bet kai jis taps dar galingesnis, jo karalystė bus nualinta ir padalyta į keturių padangių vėjų kryptis, tačiau ne jo paties palikuonims nei jo turėtai galingai valdžiai. Jo karalystė bus išrauta ir atiduota kitiems, o ne jo įpėdiniams.
Tuomet pietų karalius taps galingas, tačiau vienas iš jo didžiūnų taps už jį galingesnis ir valdys turėdamas platesnes valdas negu jis. Po keleto metų jie sudarys sąjungą: pietų karaliaus duktė išeis pas šiaurės karalių susitarimo patvirtinti. Tačiau nei ji turės jėgų ištverti, nei jos palikuonis išliks, – ji bus pasmerkta mirčiai drauge su savo palydovais, savo vaiku ir savo vyru.
Bet ilgainiui jo vietoje išaugs atžala iš jos šaknų. Jis žygiuos prieš šiaurės karaliaus kariuomenę, įsiverš į jo tvirtovę, parodys jiems, ką jis gali, ir nugalės. Net jų dievus – jų stabus drauge su jų brangiais sidabro ir aukso indais išneš į Egiptą kaip karo grobį. Keletą metų jis paliks šiaurės karalių ramybėje. O tada pastarasis užpuls pietų karaliaus šalį, bet sugrįš į savo kraštą.
Bet jo sūnūs kariaus ir sutelks labai galingą kariuomenę. Vienas jų žygiuos pirmyn tarsi potvynis ir nušluos kraštą. Vėl kariaus prie pat jo tvirtovės. Pietų karalius įtūžęs išeis ir stos prieš šiaurės karalių, sutelkusį milžinišką kariauną, kuri betgi bus atiduota į jo priešo rankas. Tačiau kai ta kariauna bus paimta, jo širdis nesitvers iš puikybės, – jis išžudys dešimtis tūkstančių, bet pergalingas netaps. Mat šiaurės karalius vėl sutelks kariauną, didesnę už pirmąją, ir po keleto metų vėl atžygiuos su pulkų pulkais ir gausiais karo reikmenimis.
Tais laikais daugelis sukils prieš pietų karalių. Nedori karštuoliai iš tavo paties tautos pakils įgyvendinti to regėjimo, bet jie bus nugalėti. Tuomet šiaurės karalius atžygiuos, skubiai supils apgulos pylimą ir paims tvirtovės miestą. O pietų pajėgos neįstengs atsilaikyti, net jo patys rinktiniai būriai stokos jėgų priešintis. Jo užpuolikas darys, kas jam patiks, niekas prieš jį neįstengs atsilaikyti. Apsistos gražiajame krašte – jis visas bus jo rankose. Jis sumanys užimti jėga visą pietų karalystę, bet vis dėlto sudarys su juo sutartį ir, vis norėdamas sunaikinti tą karalystę, duos jam dukterį žmona. Bet tai jam nepasiseks ir naudos iš to jam nebus. Tada jis atgręš veidą į pajūrio salas ir daugelį iš jų užims. Bet vienas karvedys padarys galą jo įžūlumui, – iš tikrųjų atgręš jo įžūlumą prieš jį patį. Tuomet jis atgal atgręš veidą į savo krašto tvirtoves, bet suklups ir kris, nebus atrastas.
Jo vietą užims žmogus, kuris pasiųs pareigūną su karališka palyda išreikalauti duoklės, tačiau po kelių dienų ir jis bus nužudytas, bet ne iš pykčio nei per mūšį.
Antiochas IV EpifanasJo vietoje stos niekšas, kuriam karališka garbė nebuvo suteikta. Vogčiomis jis atvyks ir apgaule pasiims karalystę. Kariuomenes jis šluote nušluos ir sutriuškins, netgi patį sandoros vadą. Sudaręs su šiuo sąjungą, jis elgsis klastingai ir su sauja pasekėjų paims valdžią. Be įspėjimo jis veršis į turtingiausias sritis ir darys, ko nei jo tėvas, nei jo protėviai niekad nedarė, dalinėdamas {pasekėjams} grobį, karo laimikį ir turtus. Jis kėsinsis užimti tvirtoves, bet tik iki paskirto meto. Didele kariuomene jis sukaups savo jėgą ir drąsą prieš pietų karalių. Pietų karalius išžygiuos į karą, vedinas kur kas didesne ir stipresne kariuomene, bet atsispirti jam nepasiseks, nes prieš jį bus ruošiami sąmokslai. Valgantieji prie jo stalo jį pražudys. Jo kariuomenė bus sutriuškinta, daugelis kris užmušti. Abu karaliai, širdimi pikta galvodami, sėdės prie to paties stalo ir vienas kitam meluos, tačiau nesėkmingai, nes dar ne galas paskirtam metui. Jis gręšis savo krašto link su turtų gausybe, bet jo širdis bus nusiteikusi prieš šventąją sandorą. Pasielgs pagal savo norą ir sugrįš į savo kraštą.
Atėjus paskirtam metui, jis vėl įsiverš į pietus, bet šį kartą nebus, kaip buvo anksčiau. Laivai iš Kitimų atplauks prieš jį, jis neteks drąsos ir pasitrauks. Pargrįš ir išlies įniršį ant šventosios sandoros, pagal savo norą pasielgs, įsigerindamas tiems, kurie atsimeta nuo šventosios sandoros. Jo atsiųsti kariuomenės būriai užims ir išniekins Šventyklą ir tvirtovę. Jie pašalins kasdienę deginamąją auką ir pastatys klaikiąją pabaisą. Pataikavimu jis suvedžios neištikimuosius sandorai, bet savo Dievui ištikimieji žmonės bus ištvermingi ir imsis žygių. Išmintingieji padės daugeliui žmonių tai suprasti, tačiau jie kurį laiką bus kalavijo ir liepsnos auka, kentės nelaisvę ir apiplėšimą. Kai jie taps auka, mažai pagalbos tesusilauks, daugelis dėsis prie jų nenuoširdžiai. Kai kurie išmintingųjų kris, kad būtų išmėginti ugnyje, išgryninti ir padaryti švarūs iki laiko pabaigos, nes iki paskirto meto dar likęs tarpsnis.
Karalius elgsis, kaip jam patiks. Save išaukštindamas ir laikydamas didesniu už bet kokį dievą, jis kalbės baisius dalykus prieš dievų Dievą. Jam seksis tik tol, iki nebus užbaigtas pykčio metas ir nebus įvykdyta, kas nuspręsta. Jis nereikš pagarbos savo protėvių dievams ar moterų pamiltajam, – jokiam dievui jis pagarbos nereikš, nes patį save laikys didesniu už visus. Vietoj jų jis garbins tvirtovių dievą, – dievą, kurio jo protėviai nepažinojo, garbins auksu ir sidabru, brangakmeniais ir vertingomis atnašomis. Ginti tvirtovėms jis pastatys svetimo dievo tautą. Kas tik jį pripažins, tuos jis padarys turtingesnius, paskirs juos valdyti daugelį ir apdalys žeme kaip atpildu.
Atėjus laiko pabaigai, pietų karalius su juo susiims. Bet šiaurės karalius puls jį kaip viesulas su karo vežimais, raiteliais ir su laivų daugybe. Jis užtvindys šalis ir pereis jas tarsi potvynis. Jis įžygiuos į gražųjį kraštą, žus jame dešimtys tūkstančių, bet Edomas ir Moabas bei didžioji amoniečių dalis išsigelbės iš jo nagų. Jis uždės savo ranką ant šalių, net Egipto kraštas neišsigelbės. Jam atiteks aukso bei sidabro lobiai ir visi Egipto turtai. Įkandin jo seks Libija ir Etiopija. Kai pranešimai iš rytų ir šiaurės ims jį gąsdinti, didžio įniršio perimtas, jis išžygiuos žudyti ir sunaikinti daugelį. Savo rūmų palapines statysis tarp jūros ir garbingo šventojo kalno, tačiau gaus galą ir nebus, kas jam padėtų.
Pabaigos metas Anuo metu pasirodys Michaelis, galingasis didžiūnas, tavo tautos sargas. Užeis metas tokių vargų, kokių dar nėra niekad buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet anuo metu tavo tauta bus išgelbėta, – visi, kurie tik yra rasti įrašyti knygoje. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius. O tu, Danieli, laikyk paslaptyje šiuos žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto. Daugelis bus pasiklydę, ir nedorumas vis labiau paplis”.
Tuomet aš, Danielis, žiūriu ir matau: stovi du kiti vyrai, vienas ant šito upės kranto, o antras ant kito. Vienas jų tarė vyrui, vilkinčiam drobiniais ir stovinčiam ant upės vandenų: “Kaip ilgai iki šių nuostabiųjų dalykų pabaigos?” Drobiniais vilkintis vyras, stovintis ant upės vandenų, pakėlė į dangų savo dešinę ir kairę. Aš girdėjau jį prisiekiant amžinai Gyvuoju, kad tai tęsis vieną laiką, du laikus ir pusę laiko ir kad visi šie dalykai bus įvykdyti, kai pasibaigs šventosios tautos galios naikinimas. Aš tai girdėjau, bet negalėjau suprasti. Todėl paklausiau: “Mano viešpatie, koks bus šių dalykų galas?” – “Eik savo keliu, Danieli, – atsakė, – nes šie žodžiai turi likti paslaptyje ir užantspauduoti ligi pabaigos meto. Daugelis bus išgryninti, padaryti švarūs ir išmėginti ugnyje, tačiau nedorėliai ir toliau nedorai elgsis. Nė vienas nedorėlių to nesupras, tačiau išmintingieji supras. Nuo to meto, kai buvo nutraukta kasdienė deginamoji auka ir pastatyta klaikioji pabaisa, bus tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų. Palaimintas žmogus, kuris lauks ir ištvers tūkstantį tris šimtus trisdešimt penkias dienas! O tu eik savo keliu iki pabaigos ir ilsėkis! Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje”.
C. PRIEDAI
Pasakojimas apie Susaną Babilone gyveno žmogus, vardu Joakimas. Buvo vedęs Hilkijo dukterį Susaną, didelio grožio ir dievobaimingą moterį. Jos tėvai, būdami pamaldūs, buvo išauklėję savo dukterį pagal Mozės įstatymą. Joakimas buvo labai turtingas ir turėjo sodą prie savo namų. Pas jį dažnai susieidavo žydai, nes jis buvo visų garbingiausias.
Tais metais du seniūnai buvo žmonių išrinkti būti teisėjais, apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: “Nedorybė išėjo iš Babilono per seniūnus teisėjus, kurie tik dėjosi vedą žmones”. Šie vyrai būdavo dažnai Joakimo namuose ir visi, turį bylas, eidavo pas juos. Vidudienį, žmonėms išėjus, Susana eidavo į vyro sodą pasivaikščioti. Abu seniūnai, matydami ją kasdien įeinančią ir vaikščiojančią, užsidegė jos geisti. Jiedu pametė protą, nebegręžė akių į Dangų ir užmiršo daryti teisingus sprendimus. Abu buvo ją įsimylėję, tačiau savo geismą jiedu vienas nuo kito slėpė, nes gėdijosi kalbėti apie savo gašlią aistrą pagulėti su ja. Diena po dienos jiedu noriai tykojo ją pamatyti. Kartą jiedu vienas kitam tarė: “Eikim namo, nes jau pietų metas!” Išėjo ir atsiskyrė vienas nuo kito. Bet abu, mėtydami pėdas, sugrįžo į tą pačią vietą. Priversti vienas kitam pasiaiškinti, jiedu išpažino savo gašlią aistrą ir kartu sutarė ieškoti progos, kada galėtų ją vieną užtikti.
Vieną dieną, jiems belaukiant tinkamos progos, ji įėjo į sodą, kaip paprastai, tik dviejų tarnaičių lydima. Ji norėjo sode maudytis, nes buvo labai karšta. Ten nebuvo jokio žmogaus, išskyrus anuos du seniūnus, pasislėpusius ir jos tykančius. “Atneškite man aliejaus ir kvepalų, – paliepė ji savo tarnaitėms, – ir uždarykite sodo vartus, kad galėčiau išsimaudyti”. Jos padarė, kaip ji liepė. Uždariusios sodo vartus, išėjo pro šonines duris atnešti daiktų, kurių ji buvo prašiusi. Seniūnų jos nepastebėjo, nes jie buvo pasislėpę. Vos tarnaitėms išėjus, abu seniūnai pašoko ir pribėgo prie Susanos.
“Štai, – sakė jie, – sodo vartai uždaryti, niekas negali mūsų matyti. Mes norime tavęs! Sutik ir atsiduok mums! O jei nesutinki, mes liudysime prieš tave, sakydami, jog tu išsiuntei savo tarnaites dėl to, kad su tavimi buvo jaunas vyriškis”.
Susana sunkiai atsiduso. “Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų. O vis dėlto geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse”.
Tuomet Susana sukliko, o abu seniūnai pradėjo rėkti ant jos. Vienas jų nubėgo atidaryti sodo vartų. Namiškiai, išgirdę klyksmą sode, įpuolė pro šonines duris pažiūrėti, kas jai buvo atsitikę. Kai seniūnai išdėstė savo paaiškinimą, tarnai buvo pritrenkti iš gėdos, nes nieko panašaus jie niekad nebuvo girdėję apie Susaną.
Kitą dieną, žmonėms susirinkus jos vyro Joakimo namuose, atėjo ir abu seniūnai, pilni nedorų minčių, pasmerkti Susaną mirti. Visų žmonių akivaizdoje jie įsakė: “Pašaukite Joakimo žmoną, Hilkijo dukterį Susaną”. Ji buvo pašaukta ir atėjo, lydima savo tėvų, vaikų ir visų savo giminių. Susana buvo labai daili ir graži pažiūrėti, bet buvo prisidengusi skraiste. Anie nenaudėliai įsakė nutraukti skraistę, kad nors taip pasisotintų jos grožiu. O jos artimieji ir visi, kurie ją matė, plūdo ašaromis.
Abu seniūnai pakilo ir, žmonių iš visų pusių supami, uždėjo savo rankas jai ant galvos. O ji verkdama žvelgė į dangų, nes jos širdis pasitikėjo Viešpačiu. Seniūnai tarė: “Mums bevaikščiojant vieniems sode, įėjo ši moteris su dviem tarnaitėmis. Ji uždarė sodo vartus ir atleido tarnaites. Tuomet jaunas vyriškis, kuris buvo ten pasislėpęs, atėjo pas ją ir gulėjo su ja. O mes buvome sodo kampe ir, matydami tokį nusikaltimą, bėgome prie jų. Nors mes ir matėme juos gulinčius, bet vyro nutverti nepajėgėme, nes jis buvo už mus stipresnis. Jis atsidarė vartus ir paspruko. Betgi mes nutvėrėme šitą ir klausėme, kas buvo tas jaunas vyriškis. Ji atsisakė mums pasakyti. Visa tai mes liudijame”.
Kadangi jie buvo žmonių seniūnai ir teisėjai, visa bendrija jais patikėjo ir pasmerkė ją mirti. O Susana, visu balsu šaukdama, kalbėjo: “Amžinasis Dieve! Tu žinai visas paslaptis ir žinai visa pirmiau, negu įvyksta. Tu žinai, kad jie melagingai liudijo prieš mane. Argi aš turiu mirti, nors nepadariau nieko, ką šie prieš mane prasimanė?!”
Viešpats išgirdo jos šauksmą. Kai ji buvo vedama mirti, Dievas pažadino vieno jaunuolio, vardu Danielis, šventąją dvasią, ir jis sušuko didžiu balsu: “Aš esu nekaltas dėl šios moters kraujo!”
Tuomet visi žmonės atsisuko į jį, klausdami: “Ką tu nori šiais žodžiais pasakyti?” Atsistojęs tarp jų, jis atsakė: “Nejau jūs esate tokie kvaili, Izraelio vaikai?! Nejau pasmerksite mirti Izraelio dukterį, neištyrę ir nepažinę, kas tiesa? Grįžkite į teismo vietą, nes jie melagingai prieš ją liudijo”.
Visi žmonės sugrįžo paskubomis. Tuomet seniūnai jam tarė: “Ateik, sėskis su mumis ir pasakyk mums, ką tu manai, nes Dievas tau davė seniūno amžiaus dovaną”. O Danielis kreipėsi į juos: “Atskirkite šiuos du toli vieną nuo kito. Aš juos apklausiu”.
Kai jie buvo vienas nuo kito atskirti, jis pašaukė vieną iš jų ir kreipėsi į jį: “Tu pasenai skendėdamas nedorume! Pasivijo tave nūnai nuodėmės, kurias darei praeityje, skelbdamas neteisingus nuosprendžius, pasmerkdamas nekaltus ir išteisindamas kaltuosius, nors Viešpats sakė: ‘Nekalto ir teisaus nežudysi!’ Taigi dabar, jei tu tikrai matei šią moterį, pasakyk mums, po kokiu medžiu matei juos myluojantis?”
Jis atsakė: “Po mastikmedžiu”.
“Iš tikrųjų! – atkirto Danielis. – Tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas jau paėmė iš Dievo nuosprendį ir perskels tave per pusę!” Tuomet jis paliepė pavesti jį į šalį ir atvesti kitą.
“Kanaano palikuoni, ne Judo, – tarė jam Danielis, – grožis tave suvedžiojo ir gašli aistra ištvirkino tavo širdį! Taip jūs elgėtės su Izraelio dukterimis, – bijodamos jūsų, jos atsiduodavo jums. Bet ši Judo duktė negalėjo pakęsti jūsų nedorumo. O dabar pasakyk man, po kokiu medžiu užklupai juos myluojantis?”
Jis atsakė: “Po ąžuolu”.
“Iš tikrųjų! – atkirto jam Danielis. – Ir tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas laukia, laikydamas kalaviją rankoje, perkirsti tave per pusę ir sunaikinti judu abu!”
Visa bendrija pratrūko džiaugsmo šauksmais ir šlovino Dievą, kuris išgelbsti juo pasitikinčius. Paskui jie atsisuko prieš tuos du seniūnus, nes jų pačių žodžiais Danielis buvo įrodęs, kad jie buvo melagingai liudiję. Jie nubaudė seniūnus bausme, kurią seniūnai norėjo primesti savo artimui. Elgdamiesi pagal Mozės įstatymą, juos užmušė. Taip nekaltas kraujas buvo tą dieną išgelbėtas. Hilkijas ir jo žmona šlovino Dievą už jų dukterį Susaną drauge su jos vyru Joakimu ir visais giminėmis, nes nebuvo rasta jokio jos gėdingo poelgio. O Danielis nuo tos dienos buvo žmonių labai gerbiamas.
Pasakojimas apie Belį ir Slibiną. Danielis ir Belis Kai karalius Astijagas buvo palaidotas su savo protėviais, jo karalystę paėmė Kyras Persas. Danielis buvo karaliaus mėgstamas žmogus ir gerbiamas labiau už visus kitus jo bičiulius. Babiloniečiai turėjo stabą, vardu Belis. Kasdien jam atnašaudavo dvylika maišų geriausių miltų, keturiasdešimt avių ir šešis saikus vyno. Ir karalius jį šventai gerbė, – eidavo kasdien jo pagarbinti, – bet Danielis garbino tik savo Dievą.
Kai karalius paklausė jį: “Kodėl negarbini Belio?” – jis atsakė: “Dėl to, kad negarbinu žmogaus rankomis padarytų stabų, o tik gyvąjį Dievą, sukūrusį dangų ir žemę, valdantį visą žmoniją”.
“Nejau nemanai, – tarė jam karalius, – kad Belis yra gyvas dievas? Argi nematai, kiek daug jis kasdien suvalgo ir išgeria?”
Danielis ėmė juoktis. “Nesiduok suklaidinamas, karaliau, – jis tarė, – nes Belis iš vidaus yra tik molis, o iš lauko tik žalvaris. Jis niekad nieko nei valgė, nei gėrė!”
Iniršęs karalius pašaukė Belio kunigus ir jiems tarė: “Jei jūs man nepasakysite, kas suvalgo tą visą maistą, mirsite! Jei įrodysite, kad Belis visa tai suvalgo, tuomet mirs Danielis, nes jis piktažodžiavo prieš Belį!” Danielis tarė karaliui: “Tebūna, kaip tu sakai!”
O Belio kunigų buvo septyniasdešimt, neskaitant žmonų ir vaikų. Karalius drauge su Danieliu nuėjo į Belio šventyklą. Belio kunigai kreipėsi į karalių: “Štai, mes išeisime laukan, o tu, karaliau, išdėliok valgius, atmiešk vyną ir padėk. Tada užrakink duris ir užantspauduok jas savo žiedu. Jei neatrasi, kad viskas buvo Belio suvalgyta, kai ateisi rytoj rytą, mes mirsime. Priešingu atveju temiršta Danielis, mūsų šmeižikas!” Jie buvo ramūs, nes turėjo pasidarę po atnašų stalu slaptą įėjimą, pro kurį paprastai ateidavo maisto suvalgyti. Taigi, jiems išėjus, karalius išdėliojo maistą Beliui. O Danielis paliepė savo tarnams atnešti pelenų, ir tuos pelenus jie išbarstė po visą šventyklą vien tik karaliaus akivaizdoje. Išėję laukan, jie užrakino duris, užantspaudavo jas karaliaus žiedu ir nuėjo sau. Nakčia kaip paprastai atėjo kunigai drauge su savo žmonomis bei vaikais ir visa suvalgė ir išgėrė.
Karalius rytojaus rytą atsikėlė labai anksti, taip pat ir Danielis. “Danieli, – jis klausė, – ar antspaudai tebėra sveiki?” Šis atsakė: “Sveiki, karaliau”. Tuomet karalius atidarė duris ir, metęs žvilgsnį į atnašų stalą, visu balsu sušuko: “Tu, Beli, esi didis! Neturi tu jokios apgaulės!” Danielis ėmė juoktis ir sustabdė karalių prie durų. “Pažiūrėk į aslą, – tarė, – kieno yra tie pėdsakai!” – “Aš matau, – atsakė karalius, – pėdsakus vyrų, moterų ir vaikų!”
Įtūžęs karalius įsakė suimti kunigus, jų žmonas ir jų vaikus. Jie parodė jam slaptąsias duris, pro kurias jie įeidavo suvalgyti, kas būdavo ant atnašų stalo. Karalius juos nubaudė mirtimi, o Belį atidavė Danieliui, kuris sunaikino ir stabą, ir jo šventyklą.
Danielis ir SlibinasTen buvo ir didžiulis Slibinas, kurį babiloniečiai irgi garbino. Karalius tarė Danieliui: “Tu negali sakyti, kad šis nėra gyvas dievas, todėl pagarbink jį”.
Danielis atsakė: “Aš garbinu Viešpatį, savo Dievą, nes tik jis yra gyvasis Dievas. Karaliau, duok man leidimą, ir aš užmušiu šį Slibiną be kalavijo ar lazdos”. – “Aš duodu tau leidimą”, – atsakė karalius.
Tuomet Danielis paėmė deguto, taukų ir plaukų, juos drauge pavirino, padarė iš jų gniužulus ir pamaitino Slibiną. Kai Slibinas juos suėdė, jis persprogo. “Žiūrėkite, – pasakė Danielis, – ką jūs garbinate!”
Kai babiloniečiai apie tai išgirdo, jie labai susierzino ir susibūrė prieš karalių. “Karaliumi tapo žydas! – jie sakė, – jis sunaikino Belį, užmušė Slibiną ir išžudė kunigus!” Jie nuėjo pas karalių ir pareikalavo: “Išduok mums Danielį! O jei ne, užmušime tave ir tavo šeimą!” Karalius, matydamas, kad jie smarkiai jį puola, reikalo verčiamas atidavė jiems Danielį. O jie įmetė jį į Liūtų narvą. Ten jis išbuvo šešias dienas. Septyni liūtai buvo narve. Kasdien jie buvo maitinami dviem lavonais ir dviem avimis, bet tuo metu neduota jiems nieko, kad jie tikrai suėstų Danielį.
O Judėjoje tuo metu gyveno pranašas Habakukas. Jis, išsiviręs troškintos avienos ir įtrupinęs duonos į puodą, ėjo į laukus, nešdamas jį pjovėjams. Viešpaties angelas tarė Habakukui: “Nunešk valgį, kurį laikai rankoje, į Babiloną Danieliui Liūtų narve”.
“Viešpatie, – atsakė Habakukas, – aš Babilono niekad nesu matęs, nei aš žinau, kur yra tas narvas!” Viešpaties angelas paėmė jį už galvos ir, pakėlęs už galvos plaukų, vėjo gūsiu padėjo jį Babilone tiesiai ant narvo. “Danieli, Danieli, – šaukė Habakukas, – imk valgį, kurį Dievas tau atsiuntė!”
“Tu, Dieve, atsiminei mane! – tarė Danielis, – nepalikai tų, kurie tave myli!” Danieliui pradėjus valgyti, Viešpaties angelas tuojau pat sugrąžino Habakuką į jo kraštą.
Septintą dieną karalius atėjo Danielio apraudoti. Jis priėjo prie narvo ir žvilgtelėjo į vidų – ten tarp liūtų sėdėjo Danielis! Karalius sušuko visu balsu: “Didis esi tu, Viešpatie, Danielio Dieve, nėra jokio kito, tik tu!” Danielį jis išleido ir įmetė į narvą tuos, kurie norėjo jį pražudyti. Jie buvo bemat jo akyse suryti.