Dangau, priimki mano maldą,
Suaustą žodžių ir kančių.
Ir siųsk palaimą mano sielai,
Niokotai vėtrų didelių.
Dvasia pakyla – vien galingos
Tavo malonės dvelkime.
Todėl palaima gailestinga
Lydėk mane, globok mane.
Dangau, pakėlęs žvilgsnį savo,
Tavo malonės laukiu aš.
Jinai tegu atėjus veda
Mane šviesoj ir per miglas.
Ši giesmė yra malda, kurioje tikintysis kreipiasi į Dievą, prašydamas malonės ir palaimos. Pirmame posme išreiškiamas troškimas, kad Dievas priimtų maldą, kurioje atsispindi kančios ir sunkumai, ir suteiktų ramybę ir palaimą sielai. Antrasis posmas pabrėžia dvasinę jėgą, gaunamą iš Dievo malonės, ir prašoma, kad ši malonė nuolat lydėtų ir globotų. Trečiajame posme kreipiamasi į Dievą, laukiamas malonės, kuri teiktų vedimą ir šviesą net ir sunkiais momentais. Giesmė yra skirta paprašyti Dievo pagalbos ir vadovavimo, kad būtų galima išgyventi sunkumus ir rasti ramybę.