Tekstai

Sakramentinis ir evangelizacinis bažnytinės veiklos modelis dažnai suprantamas kaip dvi glaudžiai susijusios kryptys, kuriomis tikinčiųjų bendruomenė stengiasi atliepti Dievo kvietimą. Viena pusė akcentuoja išganingąjį sakramentų poveikį, o kita pabrėžia aktyvų žodžio skelbimą ir artimo liudijimą visuomenėje. Teologinėje literatūroje sakoma, kad tik turint tinkamą pusiausvyrą tarp šių dviejų aspektų galima išlaikyti gyvą dvasinį pulsą. Daugelis autorių … [Skaityti toliau…]

Religingumo formų institucionalizacija dažnai suprantama kaip procesas, kai dvasiniai įsitikinimai bei praktikos įgauna oficialią struktūrą. Kai kurios bendruomenės pradeda nuo laisvų apeigų ir asmeninių patirčių, bet ilgainiui kuria hierarchijas bei doktrinas, siekdamos išlaikyti tęstinumą ir sutelkti išteklius. Toks reiškinys aptinkamas beveik visose didžiosiose religijose, pradedant ankstyvosiomis gentinėmis kultūromis, baigiant sudėtingomis Bažnyčių ir dvasinių organizacijų sistemomis. … [Skaityti toliau…]

Samsonas nuo pat gimimo buvo pažadėtas Dievui. Jo motina, iki tol nevaisinga, sulaukė angelo apsilankymo. Tas angelas pasakė, kad jos sūnus bus naziriejus – žmogus, pasišventęs Viešpačiui. Naziriejui galiojo griežtos taisyklės: negerti vyno, neliesti nieko mirusio ir – svarbiausia – niekada nekirpti plaukų. Tai nebuvo tiesiog keistas įžadas. Tai buvo ženklas, kad Samsonas priklauso ne … [Skaityti toliau…]

Biblijoje medžiai reiškia gyvybę, Dievo palaiminimą, vaisingumą ir dvasinį augimą. Jie vaizduojami kaip Dievo kūrinijos grožio ir Jo rūpesčio žmogumi ženklai. Medžiai teikė maistą, pavėsį ir medieną, todėl buvo gyvybiškai svarbūs senovės Artimųjų Rytų visuomenėms. Dvasiškai medžiai simbolizuoja teisumą (Ps 1, 3: „Jis yra kaip medis, pasodintas prie vandens srovių“), Dievo karalystę (Mt 13, 31–32, … [Skaityti toliau…]

Estijos religijos istorija yra unikali, nes šalis per amžius patyrė daugybę kultūrinių ir dvasinių įtakų. Seniausiais laikais vietiniai gyventojai praktikavo pagoniškas apeigas, kuriose buvo garbinami gamtos reiškiniai, dvasios ir protėviai. Tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su gyvenimo ritmu, žemdirbyste ir bendruomenės papročiais. Krikščionybė Estijoje pradėjo plisti XII–XIII amžiuje, kai į regioną atvyko Livonijos ordinas ir danų … [Skaityti toliau…]

Teoetika (gr. Θジュオηθική, Theoēthikē) – tai etikos šaka, grindžiama Dievo principais, teologiniu požiūriu ir šventaisiais raštais, siekianti nustatyti, kas yra moralu ir teisinga pagal dieviškąją valią. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas) ir ēthikē (etika, moralė). Teoetika pabrėžia, kad moralinės normos kyla ne tik iš žmogaus proto ar visuomenės susitarimų, bet iš Dievo, kaip … [Skaityti toliau…]

Laumžirgis (Odonata) nėra dažnas religinių sistemų veikėjas, tačiau kai kuriose kultūrose jis įgavo simbolinę reikšmę – dažniausiai ne kaip dievybė ar kulto objektas, o kaip reprezentacinis gamtos reiškinys, susijęs su judėjimu, permaina ar siela. Štai vietos ir tradicijos, kuriose laumžirgis įgijo aiškų religinį ar simbolinį statusą: 1. Japonija – šintoizmas ir simbolika Japonijoje laumžirgis (tonbo) … [Skaityti toliau…]

Religinės motyvacijos muzika – tai tiek liturginiai giesmės, tiek modernūs žanrų mišiniai, kuriuose atsispindi tikėjimo paieškos, dvasiniai klausimai ar tiesioginis garbinimas. Štai esminiai kūriniai, kurie palietė širdis ir liko kultūros pavelde: 1. „Messiah“ (1741) Autorius: Georg Friedrich HändelOratorija, kurioje garsiausias fragmentas – „Hallelujah Chorus“, tapęs simboliu dėkingumui Dievui. Händelio kūrinys perteikia Kristaus gyvenimą nuo gimimo … [Skaityti toliau…]

Advento penktadieniai – tai ypatingos dienos, kai tikintieji kviečiami į tylą, pasninką ir dvasinį susikaupimą, laukdami Kristaus gimimo. Nors šie penktadieniai nėra tokie griežti kaip Gavėnios metu, jie išlaiko atgailos ir susilaikymo dvasią, kuri yra viso Advento esmė. Kada būna Advento penktadienis? Adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, todėl priklausomai nuo metų, jame gali būti … [Skaityti toliau…]

„Dievas davė rankas – pats dirbk, o ne lauk stebuklo“ – ši lietuviška patarlė primena, kad žmogus yra aktyvus Dievo kūrybos dalyvis, o ne tik pasyvus stebuklų laukiantis stebėtojas. Posakis akcentuoja labai svarbų dvasinį principą – pasitikėjimas Dievu ir Jo malonėmis nereiškia, jog turime atsisakyti pastangų ar veiksmų savo gyvenime. Biblijoje aiškiai atsispindi šis principas: … [Skaityti toliau…]