Budizmas kelia unikalų iššūkį religijotyrai, nes jis iš esmės paneigia Dievo ar dievų sąvokas, kurios tradiciškai laikomos religijos branduoliu. Tai ypač akivaizdu hinajanoje (mažosios vežimo tradicijoje), kuri orientuojasi ne į dievų garbinimą, o į žmogaus pastangas įveikti kančią ir pasiekti nušvitimą. Šis požiūris kėlė klausimą, ar budizmą išvis galima laikyti religija. Vakarietiška religijos samprata dažnai … [Skaityti toliau…]
Dviejų Apreiškimų problema kyla siekiant suprasti ir apibrėžti santykį tarp “bendrojo” apreiškimo, kuris pasireiškia visose religijose, ir “ypatingo” apreiškimo, būdingo specifinėms tradicijoms, tokioms kaip krikščionybė. Ši problema išryškėja religijotyros ir teologijos sąveikoje, kuri istoriškai buvo kupina įtampos dėl abiejų disciplinų skirtingų tikslų ir metodologijų. Religijotyros vystymasis, ypač Nathano Soderblomo teorijos, ženklino bandymus sujungti religines sistemas … [Skaityti toliau…]
Teokratija yra valdymo forma, kurioje aukščiausia politinė valdžia yra sutelkta religinio autoriteto rankose, o valstybės politika tiesiogiai grindžiama religijos principais. Šioje sistemoje valdantieji religiniai lyderiai ne tik tvarko dvasinius reikalus, bet ir vadovauja politiniam bei socialiniam gyvenimui. Teokratija dažnai laikoma viena iš seniausių valdymo formų, nes ji glaudžiai susijusi su pirmykščių visuomenių religine sąmone, kur … [Skaityti toliau…]
Astrologija, horoskopo ženklai ir religija nuo seniausių laikų egzistuoja greta, tačiau jų santykis yra sudėtingas, kartais harmoningas, kartais konfliktiškas. Astrologija – tai tikėjimas, kad dangaus kūnų padėtys ir judėjimas turi įtakos žmonių gyvenimui, asmenybei ir likimui. Ji dažnai grindžiama Zodiako ženklų sistema, kuri siejama su dvylika dangaus zonų, kurias kerta Saulės kelias per metus. Religija, … [Skaityti toliau…]
Dievas kaip absoliutybė yra samprata, kuri apima idėją apie dievybę kaip visko pradžią, priežastį ir galutinį tikslą. Religijose dievai dažnai įsivaizduojami kaip esybės, kurių galia, žinios ir valia yra nepalyginamai didesnės už žmogaus. Jie yra pagrindiniai veikėjai mituose ir religiniuose pasakojimuose, kurie ne tik paaiškina pasaulio sandarą, bet ir formuoja tautų ar bendruomenių gyvenimo būdą … [Skaityti toliau…]
Nathano Söderblomo „Kildintojo“ hipotezė, pristatyta jo veikale „Tikėjimo Dievu tapsmas“, siūlo unikalų požiūrį į religijos pradžią, remiantis „Kildintojo“ (Urheber) idėja. Söderblomas atmeta tiek evoliucionistines, tiek antievoliucionistines teorijas, kurias propagavo tokie tyrėjai kaip Wilhelm Schmidt ar Andrew Lang, ir pateikia alternatyvią sampratą, kad religijos ištakos slypi pirmapradėje „Kildintojo“ figūroje. Šis „Kildintojas“ yra ne tik pasaulio kūrėjas, … [Skaityti toliau…]
Georgo Jameso Frazerio teorija apie magiją kaip religijos pradžią atskleidžia intriguojančią žmogaus pasaulio suvokimo raidą ir jo pastangas valdyti aplinką. Pasak Frazerio, magija buvo pirmapradė stadija, kai žmogus mėgino suprasti ir kontroliuoti gamtos jėgas, remdamasis klaidingomis analogijomis ir pseudomokslu. Magija buvo suvokiama kaip tam tikras primityvus priežasties ir pasekmės principų taikymas, pavyzdžiui, sudaužius priešo atvaizdą … [Skaityti toliau…]
Kičas religijoje yra reiškinys, kai dvasinės, simbolinės ar kultūrinės reikšmės objektai, vaizdiniai ar praktikos supaprastinami, perdirbami arba perdėtai sentimentalizuojami taip, kad jų gili prasmė dažnai prarandama arba tampa paviršutiniška. Kičas čia gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo religinės atributikos iki architektūros ar meninių kūrinių. Nors kičas neretai suvokiamas kaip beskonybė, kai kuriems jis atrodo priimtinas dėl … [Skaityti toliau…]
Fetišizmas ir animizmas yra dvi svarbios religijos fenomeno sampratos, kurios bėgant laikui sulaukė plataus tyrėjų dėmesio. Abi sąvokos atspindi žmonijos bandymus paaiškinti pasaulį, kuris supa, bei sukurti prasminę sąsają tarp žmonių ir juos veikiančių nematomų jėgų. Fetišizmo terminas kilo iš portugališko žodžio „feitico“, reiškiančio „padirbtas“ ar „padarytas“. Portugalai, susidūrę su Vakarų Afrikos kultūra, pastebėjo, kad … [Skaityti toliau…]
Jėzaus prisikėlimas yra vienas iš pagrindinių krikščionybės tikėjimo slėpinių, atspindintis ne tik pergalę prieš mirtį, bet ir dieviškosios tvarkos triumfą prieš chaosą. Šis įvykis simbolizuoja naujos pradžios galimybę, amžinąjį gyvenimą ir harmonijos atstatymą ten, kur buvo sutrikimas. Kalbant apie entropiją – terminą, apibūdinantį tendenciją sistemoms pereiti į netvarką – Jėzaus prisikėlimas galėtų būti suprantamas kaip … [Skaityti toliau…]