Tekstai

Teologiškai ir filosofiškai analizuojant Biblijos požiūrį į velnią, galima pastebėti, kad Senajame Testamente Šėtonas (hebrajiškai „ha-satan“, reiškia „kaltintojas“ ar „priešininkas“) nėra vaizduojamas kaip absoliutus Dievo priešas, o veikiau kaip Dievo valios įrankis. Šėtonas yra Dievo tarnas, atliekantis jam skirtą vaidmenį dvasinėje pasaulio struktūroje. Tai ženkliai skiriasi nuo vėlesnio krikščioniško supratimo, kuriame Šėtonas tampa nepriklausomu blogio … [Skaityti toliau…]

Pasakojimas apie tai, kaip žaltys gundė Ievą, yra Pradžios knygoje (Pradžios 3). Po to, kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą bei juos įkurdino Edeno sode, Jis davė jiems vieną nurodymą – nevalgyti vaisių nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Dievas perspėjo Adomą: „Nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes kai tik nuo jo valgysi, … [Skaityti toliau…]

Pradžios knygos trečiame skyriuje pasakojama istorija apie pirmąjį žmogų Adomą ir jo žmoną Ievą, kurie gyveno Edeno sode. Šis sodas buvo jų namai, kur jie galėjo laisvai naudotis visais sodo vaisiais, išskyrus vieno medžio vaisius – Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Dievas įspėjo Adomą: „Nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes kai tik nuo … [Skaityti toliau…]

Romos imperatorius Julijonas (331–363), žinomas kaip „Julijonas Atskalūnas“ (Julian the Apostate), parašė trijų tomų traktatą pavadinimu „Prieš krikščionis“ (lot. „Contra Christianos“). Šis veikalas buvo skirtas kritikuoti krikščionybę ir ją demaskuoti kaip klaidingą religiją, iškeliant pagoniškąjį Romos tikėjimą ir graikų-romėnų kultūros vertybes. Julijonas buvo paskutinis Romos imperatorius, bandęs atkurti ir išplėsti pagonybę, o jo traktatas „Prieš … [Skaityti toliau…]

Pasakojimas apie tai, kaip buvo sukurta pirmoji moteris, randamas Biblijos Pradžios knygos 2 skyriuje. Po to, kai Dievas sukūrė Adomą, pirmąjį žmogų, jis matė, kad nėra tinkamo palydovo, kuris būtų Adomui artimas. Todėl Dievas nusprendė sukurti moterį, kad ji būtų pagalbininkė ir partnerė vyrui. Šis sukūrimo procesas aprašomas Pradžios knygos 2:21–22 eilutėse: „Tada Viešpats Dievas … [Skaityti toliau…]

Pasakojimas apie Loto žmoną, pavirtusią druskos stulpu, yra simbolinė scena Pradžios knygoje. Ši scena ne tik atspindi Loto šeimos pabėgimą iš Sodomos miesto, bet ir atskleidžia žmogaus polinkį nepaklusti dieviškiems įsakymams bei pasekmes, kurios kyla dėl nepaklusnumo. Detalesnis šios istorijos ir simbolikos tyrimas padeda atskleisti platesnį moralinį ir dvasinį kontekstą. Kai du angelai atvyko į … [Skaityti toliau…]

Pradžios knygos 2,18 eilutėje „Viešpats Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką““, iškyla vienas iš esminių Biblijos teiginių apie žmogaus prigimtį – socialumą ir būtinybę gyventi bendruomenėje. Ši frazė yra tarsi dieviškas patvirtinimas, kad žmogus nėra sukurtas izoliuotam egzistavimui, jis yra pašauktas bendrystei su kitais. Biblijos teiginys, kad „negera žmogui būti vienam“, … [Skaityti toliau…]

Pasakojimas apie tris sargybinius yra iš Neįprastojo Testamento dalies, vadinamos „Ezros trečiąja knyga“ arba „Esdras“, kuri yra apokrifinė ir pripažinta tam tikrose Biblijos tradicijose. Šioje istorijoje trys karaliaus sargybiniai diskutuoja apie tai, kas pasaulyje yra stipriausia jėga. Vienas iš jų tvirtina, kad tai vynas, kitas – kad karalius, o trečiasis, vardu Zerubabelis, teigia, jog stipriausia … [Skaityti toliau…]

„Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, pirmasis ir paskutinysis“ yra viena giliausių ir simboliškiausių Jėzaus Kristaus apibūdinimų Apreiškimo Jonui knygoje. Tai išraiška, kurią Jėzus naudoja kalbėdamas apie save kaip visos egzistencijos ir istorijos pradžią ir pabaigą. Graikų abėcėlės pirmoji raidė „Alfa“ ir paskutinė raidė „Omega“ simbolizuoja pilnatvę, nes apima visą rašytinio žodžio spektrą. … [Skaityti toliau…]

Biblijoje daug kartų parodoma, kad net Dievo išrinkti žmonės, tie, kurie yra artimi Dievui ir jo valiai, gali nusidėti ir nuklysti nuo teisingo kelio. Tai viena iš esminių žmogaus prigimties pamokų: nepaisant dvasinio artumo Dievui, žmogus vis tiek išlieka pažeidžiamas nuodėmės, geidulių, pavydo, pykčio ir kitų destruktyvių jausmų. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra karaliaus Dovydo … [Skaityti toliau…]