Šiame kontekste galima įžvelgti gilią religinę dilemą, nes tiek induizmas, tiek judaizmas turi griežtas mitybos normas, kurios susijusios su dvasiniu ir kultūriniu pasaulio supratimu. Kai individas, turintis vieną tikėjimą, pažeidžia kitos religijos maisto tabu ar normą, atsiranda įdomus susidūrimas tarp asmens tikėjimo ir kultūrinio jautrumo. Ši dilema apima klausimus apie religinę tapatybę, kultūrinį pagarbą, ir … [Skaityti toliau…]
Šiuolaikiniai Jehovos Liudytojai iš pradžių jie buvo vadinami Biblijos Tyrinėtojais. Bet 1931 metais Rašto pagrindu jie priėmė vardą Jehovos Liudytojai. Iš pradžių buvusi maža, organizacija išaugo iki milijonų Liudytojų, kurie yra užsiėmę skelbimu daugiau kaip 230-yje šalių. Dauguma Jehovos Liudytojų susirinkimų rengia sueigas tris kartus per savaitę. Biblija yra pagrindas to, ko ten mokoma. Sueigos … [Skaityti toliau…]
Gyvosios esybės tikroji konstitucinė padėtis yra tyra dvasia. Tačiau žmogų, kuris tapatina save su materialiu kūnu, galima laikyti esančiu majoje – iliuzijoje. “Maja” reiškia “ne tai”. Prieblandoje ant žemės gulintį susiraizgiusį virvagalį galima per klaidą palaikyti gyvate. Šis virvagalis yra laikomas tuo, kuo jis nėra. Tai ir yra maja. Lygiai taip pat sąlygota gyvoji esybė, … [Skaityti toliau…]
Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų gatvėse kartais matome būrelius žmonių su muzikos instrumentais, vilkinčius neįprastais oranžiniais ir baltais rūbais. Jie yra Krišnos (हरे कृष्ण) sąmonės religinės bendruomenės nariai, dar vadinami krišnaitais. Pritardami muzikos instrumentais – mridangomis ir cimbolais – jie gieda “Hare Krišna, Hare Krišna…”, tikėdami, kad tai geriausias būdas apsivalyti nuo daugelio negerovių … [Skaityti toliau…]
Religinės bendrijos Tikėjimo žodis ištakos sietinos su Visos Evangelijos judėjimu, pasaulyje prasidėjusiu XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Šis judėjimas priskirtinas protestantų charizmininkų sąjūdžiui, kuris pripažįsta pagrindines krikščioniškas doktrinas ir pabrėžia Šventosios Dvasios dovanų svarbą tikinčiojo gyvenime. Visos Evangelijos judėjimo charakteringa savybė – pabrėžti veržlumą, viską nugalintį tikėjimą. Tai ypač būdinga vieno iš judėjimo pradininkų Davido Yonggi … [Skaityti toliau…]
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda. Budizmas yra naujas ir nevykęs pavadinimas – geriau sakyti “Budos kelias” (Buddha Dharma), t.y. “prabudusiojo kelias” (pagal Samuel Bercholz. Sherab Chodzin Kohm. Entering the Streams: Introduction to the … [Skaityti toliau…]
Baptistai (gr. baptistes – krikštytojas) – viena labiausiai paplitusių protestantizmo atšakų. Atsirado Anglijoje tarp puritonų. Pirmąją baptistų bendruomenę 1612 įsteigė D. Smitas. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, krikštija tik suaugusius, t.y. galinčius suvokti krikšto reikšmę. Dvasininkijos nelaiko tarpininke tarp tikinčiųjų ir Dievo. Baptistų judėjimas, prasidėjęs Anglijoje XVII a., davė pasauliui daugybę iškilių asmenybių, kurios ne … [Skaityti toliau…]
10 Dievo įsakymų (hebr. עשרת הדברות) arba Dekalogas, – sąrašas taisyklių, kurias, pasak Biblijos, Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašytas ant dviejų akmeninių plokščių. Biblijos hebrajų kalba jie pavadinti עשרת הדברים ,o skaitoma ‘Aseret ha-Dvarîm’. Išvertus tai reiškia „dešimt teiginių“. Pavadinimas „dekalogas“ išvestas iš graikiško pavadinimo δέκαλόγοι, arba „dekalogoi“, („dešimt teiginių“), kuris yra minimas … [Skaityti toliau…]
Dantės „Dieviškoji komedija“ yra vienas svarbiausių viduramžių literatūros kūrinių, sukurtas italų poeto Dante Alighieri XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje. Šis epinis poemos kūrinys suskirstytas į tris dalis – „Pragaras“ (Inferno), „Skaistykla“ (Purgatorio) ir „Rojus“ (Paradiso) – ir vaizduoja Dantės kelionę per šias tris pomirtinio gyvenimo sritis. Kiekviena dalis apibūdina jo dvasinį išgryninimą ir … [Skaityti toliau…]
Sizifas buvo garsus Korinto karalius, žinomas dėl savo išminties, klastingumo ir sugebėjimo pergudrauti net pačius dievus. Senovės Graikijoje jis simbolizuoja žmogaus nepaklusnumą dieviškai tvarkai ir likimui, jo veiksmus galima laikyti ne tik socialine ar politine, bet ir dvasine maištu prieš aukštesniąją valdžią. Sizifo vardas dažnai siejamas su Korintu, vienu svarbiausių ir įtakingiausių miestų senovės Graikijoje, … [Skaityti toliau…]