Krikščionybėje užtarimas yra giluminis būdas gyventi meile. Kai vienas žmogus meldžiasi už kitą, kai kažkas stovi tarp skausmo ir Dievo, tarp klystančio ir Gailestingojo – tai vadinama užtarimu. Tai ne skundas, ne maldavimas sau, o stovėjimas už kitą. Tarsi kunigas, stovintis prie altoriaus ne savo vardu. Kristaus užtarimas Užtarimo šaltinis – pats Kristus. Jis ne … [Skaityti toliau…]
Pasauliui grimztant į vandenį, Nojus laukė. Ne žinių, ne saulės, bet ženklo. Ir kai balandis sugrįžo su alyvų šakele snape, tai nebuvo tik žiniutė apie sausą žemę. Tai buvo ženklas, kad Dievo rūstybė užleido vietą gailestingumui. Kad gyvybė dar kartą pakviesta grįžti. Balandis Biblijoje nėra vien paukštis. Tai ne gamtos detalė, o Dvasios pasiuntinys. Kai … [Skaityti toliau…]
Kai Dievas kalba Nojui po tvano, Jo žodžiai ne švelnūs, bet aiškūs: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus“ (Pr 9,6). Tai ne grasinimas, o riba. Pirmoji ir aiškiausia. Dievo žvilgsnyje žmogaus kraujas nėra tik biologinė medžiaga. Jis nešioja Dievo atvaizdą. Kraujas reiškia gyvybę, o gyvybė – tai, ko žmogus negali … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Matą girdime žodžius, kurie tapo kertiniu Bažnyčios autoriteto akmeniu: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“ (Mt 16, 19). Šiuos žodžius Jėzus ištaria Simonui, ką tik pavadintam Petru – uola, ant kurios bus statoma Jo Bažnyčia. Tai ne poetiška metafora, o realus pavedimas: valdyti, ganyti, spręsti, saugoti. Raktai – tai ne simbolis be turinio. Senajame … [Skaityti toliau…]
Apaštalo Jono žodžiai skamba kaip nuosprendis: „Visa pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). Tai nėra vien poetiška metafora. Tai teologinė diagnozė – aiški ir be pagražinimų. Pasaulis, toks, koks jis yra po nuopuolio, nebėra neutralus. Jame veikia jėga, kuri priešinga Dievui. Ir žmogus atsiduria šioje įtampoje – ne stebėtojo, o kovotojo pozicijoje. Nuo … [Skaityti toliau…]
Sakramentai nėra atsitiktiniai ženklai ar pavienės malonės. Jie sudaro gyvą, tarpusavyje susijusį organizmą – tarsi kūną, kuriame kiekvienas narys turi savo paskirtį. Krikštas įveda į tikėjimą, Sutvirtinimas stiprina, Eucharistija maitina. Ligonių patepimas gydo, Atgaila atstato. Kunigystė ir Santuoka įjungia į tarnystę. Tačiau šio kūno širdis – Eucharistija. Bažnyčios mokymas Eucharistijai skiria išskirtinę vietą. Ji vadinama … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje Jėzus kalba aiškiai: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.“ Šie žodžiai nėra kultūrinės nuorodos ar senovinis paprotis – tai tiesioginis Kristaus mokymas, atspindintis Jo požiūrį į santuoką kaip negrįžtamą Sandorą. Ne tik tarp dviejų žmonių, bet tarp žmogaus ir Dievo. Todėl Bažnyčia nesuteikia teisės laužyti to, ką pats Dievas … [Skaityti toliau…]
Krikščioniškoje tikėjimo šerdyje – du kasdieniai dalykai: duona ir vynas. Ne išskirtiniai, ne reti, bet tie, kurie kasdien paliečia žmogaus ranką, lūpas, gyvenimą. Tačiau Eucharistijoje jie pakyla aukščiau savo prigimties. Jie tampa daugiau nei maistas. Jie tampa Kristumi. Per Paskutinę vakarienę Jėzus nešaukia audrų, nekelia iš mirusių, o ima duoną. Ir taurę. Jo paprastumas tampa … [Skaityti toliau…]
Tyrumas suprantamas kaip vidinis žmogaus švarumas, intencijų aiškumas, troškimų kryptis į tai, kas gera, tikra, Dievui artima. Tačiau tyrumas negyvena vakuume. Jam reikia sargo. To sargo vardas – drovumas. Drovumas nėra baimė. Tai ne slėpimasis iš gėdos. Tai brandus atsargumas. Jis saugo ne todėl, kad bijo, bet todėl, kad brangina. Kaip branginamas daiktas laikomas dėžutėje, … [Skaityti toliau…]
Tiesa religijoje yra kvietimas į santykį: su Dievu, su savimi, su pasauliu. Krikščioniškoje tradicijoje tiesa visų pirma yra asmuo – Jėzus Kristus, kuris sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6). Tai reiškia, kad tiesa nėra vien dalykas, kurį žinai, bet asmuo, su kuriuo gyveni. Religinė tiesa jungia pažinimą su meile. Ji nėra šaltas … [Skaityti toliau…]