Kas yra kas?

Aliuzija – tai literatūrinė arba retorinė priemonė, kai kūrinyje, kalboje ar tekste netiesiogiai užsimenama apie gerai žinomą istorinį, mitologinį, kultūrinį, literatūrinį ar religinį įvykį, personažą, idėją ar reiškinį. Aliuzija yra subtilus būdas praturtinti tekstą papildomomis reikšmėmis ir sluoksniais, pasitelkiant jau egzistuojančias asociacijas ir žinias, kurias skaitytojas ar klausytojas gali atpažinti. Aliuzija dažnai remiasi prielaida, kad … [Skaityti toliau…]

Vynuogynai Biblijoje užima ypatingą vietą ir simbolizuoja įvairius teologinius, moralinius bei dvasinius principus. Jie dažnai minimi tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente, ir jų reikšmė yra daugiasluoksnė – nuo materialaus turto ir klestėjimo simbolio iki gilesnių, dvasinių pamokų, susijusių su Dievo santykiu su savo tauta. Vynuogynai Senajame Testamente dažnai yra turto, klestėjimo ir Dievo palaiminimo simbolis. … [Skaityti toliau…]

Kanos vestuvės yra vienas žymiausių įvykių, aprašytų Naujojo Testamento Evangelijoje pagal Joną. Šis įvykis yra ypatingas tuo, kad tai pirmasis stebuklas, kurį Jėzus atliko savo viešosios tarnystės pradžioje. Pasakojimas apie Kanos vestuves turi gilias teologines ir simbolines prasmes, kurios svarbios tiek krikščionims, tiek bendrai Biblijos skaitytojams. Pasakojimas vyksta mažame Galilėjos miestelyje, Kanos kaime, kur Jėzus, … [Skaityti toliau…]

Saliamono vartai – tai archeologinis ir religinis terminas, susijęs su senovės Izraelio istorija ir šventojo miesto Jeruzalės architektūra. Jie laikomi viena iš svarbiausių vietų, susijusių su karaliaus Saliamono valdymo laikotarpiu ir jo įtaka Izraelio kultūrai bei religijai. Vartai simbolizuoja ne tik karaliaus Saliamono politinę galią, bet ir jo pastangas stiprinti religinę tapatybę, kuri tapo neatsiejama … [Skaityti toliau…]

Achilas – tai vienas iš žymiausių herojų senovės Graikijos mitologijoje, garsus kaip drąsus, galingas karys ir pagrindinė figūra Trojos karo mituose. Jis yra pagrindinis Homero epinės poemos „Iliada“ veikėjas, o jo istorija ir likimas tapo simboliais, atspindinčiais žmogaus jėgą, aistras ir pažeidžiamumą. Pagal mitologiją, Achilas buvo mirtingos moters Tetidės ir jūrų dievo Pelejo sūnus. Norėdama … [Skaityti toliau…]

Asklepijo lazda yra vienas iš seniausių ir geriausiai atpažįstamų medicinos simbolių, kuris dažnai naudojamas šiuolaikinėje sveikatos priežiūroje, norint simbolizuoti gydytojų ir medicinos profesijų misiją – rūpintis žmogaus sveikata. Šis simbolis kyla iš senovės Graikijos mitologijos, o jo kilmė glaudžiai susijusi su dievu Asklepiju, kuris buvo laikomas medicinos globėju ir gydytojo dievu. Pagal graikų mitus, Asklepijas … [Skaityti toliau…]

Teodicėja yra teologinis ir filosofinis bandymas paaiškinti, kaip visagalis ir gailestingas Dievas gali leisti egzistuoti blogį ir kančią pasaulyje. Šis klausimas, dar žinomas kaip “Dievo problema”, ilgą laiką užsiėmė tiek religiniais mąstytojais, tiek filosofais, siekiančiais suderinti tikėjimą Dievo gerumu su kasdienio gyvenimo realijomis, tokiais kaip kančia, ligos ir neteisybė. Terminas “teodicėja” kilo iš graikų kalbos … [Skaityti toliau…]

Savirefleksija siejama su gebėjimu pastebėti vidinius procesus ir sąmoningai juos įvertinti. Ši praktika artima įvairioms dvasinėms kryptims, kurios ragina skirti laiko vidiniam darbui. Etimologiškai galima sieti su lotynišku veiksmažodžiu reflectere, apibūdinančiu veiksmą, kai protas atsigręžia į save. Kai kurių filosofų raštuose minimas introspection, kuris reiškia žvilgsnį į sielos gilumą, nes ten įžvelgiamos tikrosios intencijos ir … [Skaityti toliau…]

Ordo Templi Orientis, dažnai įvardijamas tiesiog OTO inicialais, yra okultinė-mistinė organizacija, susieta su Aleisterio Crowley vardu ir Thelemos dvasine tradicija. Teigiama, kad ši bendruomenė siekia išlaikyti ceremoninės magijos, vakarietiškos ezoterikos ir senųjų simbolių paveldo kryptį. Pavadinimas, verčiamas kaip „Rytų Šventyklos Ordinas“, iš pradžių kėlė aliuziją į tam tikrą istorinį tęstinumą su riterių tradicijomis, tačiau dabartinis … [Skaityti toliau…]

Šventybės kosmoso samprata, kurią vartoja P. L. Bergeris, nurodo erdvę, kurioje visuomenė pripažįsta tam tikrus reiškinius kaip sakralios tvarkos dalį. Religiniai įsitikinimai, apeigos ir simboliai sukuria prasminį pamatą, galintį suvienyti žmones bendrai patirčiai bei vertybių laukui. Anksčiau tradicinės bendruomenės turėjo kolektyvinius ritualus, neabejotinai priimamus nurodymus, kurie ne tik formavo vertikalią ryšį su dievybe, bet ir … [Skaityti toliau…]