Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Poleminis yra būdvardis, kilęs iš graikiško žodžio „polemos“, kuris reiškia „karas“ arba „kova“. Šis terminas vartojamas apibūdinti tekstus, argumentus ar kalbas, kuriose vyksta aštrūs, konfrontaciniai ginčai arba diskusijos. Poleminis turinys dažniausiai pasižymi kritišku, ginčytinu tonu, kuriuo siekiama paneigti ar užginčyti kitą poziciją. Polemika – tai sąvoka, reiškianti ginčą ar diskusiją, dažnai susijusią su jautriomis, prieštaringomis … [Skaityti toliau…]
Filistinai – tai senovės Vidurio Rytų tauta, gyvenusi Kanaano pakrantės regione, apimančiame dabartinio Gazos ruožo ir aplinkinių teritorijų dalį. Jų vardas dažnai minimas Biblijoje, ypač pasakojimuose apie Izraelio tautos konfliktus su jais. Filistinai buvo vieni iš pagrindinių izraelitų priešų Senajame Testamente. Filistinų kilmė siejama su jūrų tautomis – migruojančiomis gentimis, kurios, kaip manoma, atvyko į … [Skaityti toliau…]
Galijotas, dar vadinamas Galiotas, yra Biblijos personažas, kurio istorija aprašyta Pirmojoje Samuelio knygoje (1 Sam 17). Jis buvo filistinų kariuomenės milžinas, pagarsėjęs savo ūgiu, jėga ir pasipūtimu. Pasakojimas apie Galijotą ir jauną Izraelio ganytoją Dovydą tapo vienu žinomiausių Šventojo Rašto epizodų, simbolizuojančiu pergalę prieš neįveikiamą priešą Dievo pagalba. Biblijoje Galijotas pristatomas kaip kilęs iš Gato … [Skaityti toliau…]
Miafizitai yra krikščionybės srovė, išsivysčiusi po teologinių ginčų apie Kristaus prigimtį. Šis terminas kilęs iš graikiškų žodžių „μία φύσις“ („mia physis“), reiškiančių „viena prigimtis“. Miafizitai tvirtina, kad Jėzuje Kristuje yra viena dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis, kuri susijungė į vieną neatskiriamą ir nedalomą prigimtį, bet kartu išlaikė abi prigimtis pilnas ir nekintamas. Ši teologinė pozicija buvo … [Skaityti toliau…]
Efezo susirinkimas, įvykęs 431 metais, buvo trečiasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, turėjęs itin svarbią reikšmę krikščioniškosios teologijos ir doktrinos formavimuisi. Jis vyko Mažojoje Azijoje, Efezo mieste, kuris tuo metu buvo reikšmingas krikščioniškosios veiklos centras. Susirinkimo pagrindinis tikslas buvo išspręsti ginčą dėl Nestoro mokymo, kuris kėlė abejonių dėl Dievo Motinos titulo ir Kristaus prigimties vienybės. Pagrindinis susirinkimo … [Skaityti toliau…]
Teofano Vyskupo raštas „Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip jam nusiteikti“ yra vienas iš svarbiausių ortodoksų dvasinės literatūros kūrinių, kuris padeda suprasti žmogaus kelionę į Dievą. Šis veikalas pateikia gaires, kaip pasiekti tikrąją dvasinę ramybę ir įsitraukti į gyvenimą, kuris atspindi Dievo valią. Rašto esmė slypi mokyme, kaip išvalyti sielą nuo nuodėmių ir pasiruošti priimti … [Skaityti toliau…]
Libellus, lotyniškas terminas, reiškia „dokumentą“, „raštelį“ ar „pažymėjimą“. Istorinėje ir religinėje krikščionybės tradicijoje šis žodis įgijo specifinę reikšmę ankstyvosios Bažnyčios laikais, kai libellus buvo naudojamas kaip oficialus dokumentas, liudijantis tam tikras aplinkybes ar veiksmus, susijusius su tikėjimu ir jo praktika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – libellus, išduodami Romos valdžios persekiojimų metu, ypač imperatoriaus Decijaus valdymo laikotarpiu … [Skaityti toliau…]
Apaštališkoji įpėdinystė yra viena iš pagrindinių krikščioniškosios Bažnyčios sampratų, kuri užtikrina Bažnyčios tęstinumą nuo apaštalų laikų iki šių dienų. Tai reiškia, kad Bažnyčios vadovų – vyskupų – tarnystė ir autoritetas kyla tiesiogiai iš apaštalų, o jų įgaliojimai perduodami per rankų uždėjimą, vadinamą konsekracija. Ši praktika remiasi tiek Šventojo Rašto mokymu, tiek Bažnyčios tradicija, kuri buvo … [Skaityti toliau…]
Monofizitai yra krikščionių grupė, susiformavusi ankstyvaisiais Bažnyčios laikais, po Chalkedono Susirinkimo (451 m.), dėl teologinio ginčo apie Kristaus prigimtis. Šis terminas kilęs iš graikiškų žodžių monos („viena“) ir physis („prigimtis“), nes monofizitai tikėjo, kad Jėzus Kristus turėjo vieną prigimtį – dieviškąją, kuri visiškai sugėrė arba panaikino žmogiškąją. Toks mokymas prieštaravo ortodoksiniam krikščionių tikėjimui, kuris buvo … [Skaityti toliau…]
Regula fidei, arba „tikėjimo taisyklė“, yra senovinis terminas, vartotas ankstyvojoje Bažnyčioje apibūdinti pagrindines tikėjimo tiesas, kurios buvo perduodamos per apaštalus. Šis terminas išreiškia krikščionių bendruomenės tikėjimo esmę ir autoritetą, kuriuo ji vadovaujasi. Apaštalas Paulius savo laiškuose nuolat ragino bendruomenes laikytis tų taisyklių, kurios buvo perduotos žodžiu ar raštu, ir nesuklupti sekant klaidingais mokymais. Regula fidei … [Skaityti toliau…]