Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Keltų religija – tai senovės religinių tikėjimų ir praktikų visuma, kurią laikė Keltų tautos, gyvenusios Europoje nuo maždaug 800 m. pr. Kr. iki Romos imperijos plėtros laikų. Keltų religija buvo pagoniška ir daugiadeivė, ją sudarė įvairios ritualinės praktikos, mitologija ir kultūriniai papročiai. Pagrindinės Keltų Religijos Savybės Citatos ir Tekstai Keltų religijos šaltiniai daugiausia yra literatūriniai … [Skaityti toliau…]
Enūma Elišas yra senovinis babiloniečių kūrimo mitas, kuris aprašo pasaulio sukūrimą ir dievų hierarchiją. Šis epas yra svarbus Mesopotamijos literatūros kūrinys, kuris suteikia įžvalgų apie babiloniečių religinius įsitikinimus ir jų supratimą apie pasaulio kilmę. „Enūma Elišas“ yra parašytas akadiečių kalba ir buvo atrastas Babilono griuvėsiuose. Turinys ir Struktūra „Enūma Elišas“ pasakoja apie pasaulio sukūrimą ir … [Skaityti toliau…]
Fon religija – tai tradicinė religija ir dvasingumo sistema, susijusi su Fon žmonių kultūra, gyvenančia Vakarų Afrikoje, ypač Benino Respublikoje (buvusiame Dahomey). Fon religija yra senovinė sistema, turinti gilias šaknis ir turinti didelę įtaką regiono kultūriniam ir religiniam gyvenimui. Pagrindiniai Aspektai Socialinė ir Kultūrinė Reikšmė Fon religija turi didelę reikšmę tiek socialiniam, tiek kultūriniam gyvenimui. … [Skaityti toliau…]
Žodis „Čakra“ sanskrito kalba reiškia „ratas“ arba „diskas“. Hinduizmo, budizmo ir jogų tradicijose Čakros yra laikomos energijos centrais, esančiais žmogaus kūne. Jos veikia kaip pagrindiniai energijos sankaupų taškai, per kuriuos teka gyvybinė jėga, vadinama prana. Šios energijos srautai yra svarbūs tiek fizinei, tiek dvasinei žmogaus gerovei. Pagal jogų ir tantrines tradicijas, kūne yra septynios pagrindinės … [Skaityti toliau…]
Tamplieriai, dar žinomi kaip Šventojo Gralio riteriai arba Tamplierių ordinas (oficialiai – „Chudžiai, Katalikų riteriai“), buvo viduramžių krikščionių karinis ir religinis ordinas, įkurtas XII amžiuje po Kryžiaus žygių. Jų pavadinimas kilęs nuo Šventyklos, kuri buvo įkurta Jeruzalėje, kur jie gyveno ir dirbo. Tamplierių legenda ir paslaptingas likimas padėjo sukurti įvairias teorijas ir mitus, įskaitant pasakojimus … [Skaityti toliau…]
„Theotokos“ (gr. Θεοτόκος) yra graikų terminas, kuris reiškia „Dievo Gimdytoja“ arba „Tas, kuris pagimdė Dievą“. Šis titulas buvo suteiktas Mergelei Marijai krikščioniškoje tradicijoje, pabrėžiant jos ypatingą vaidmenį gimdant Jėzų Kristų – Dievą tapusį žmogumi. Šis terminas yra viena iš svarbiausių dogmų Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčiose, ypač kalbant apie Jėzaus dieviškumą ir Marijos, kaip Jo motinos, … [Skaityti toliau…]
Notacija yra muzikos užrašymo sistema, naudojama garsams, ritmams, dinamikai ir kitoms muzikos elementų savybėms perteikti. Tai būdas, kuriuo kompozitoriai, muzikantai ir kiti kūrėjai gali užfiksuoti ir perduoti muziką rašytiniu pavidalu, kad ji galėtų būti atkuriama tiksliai taip, kaip buvo sumanyta. Ši sistema leidžia atlikėjams interpretuoti kūrinius pagal užrašytas natas, be būtinybės juos išmokti tik iš … [Skaityti toliau…]
Etimologija – tai mokslas, nagrinėjantis žodžių kilmę, jų istoriją ir reikšmių kitimą per laiką. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „etymon“ (tikroji prasmė) ir „logos“ (mokslas arba žodis), kas reiškia „tikrojo žodžio mokslą“. Etimologija analizuoja, kaip žodžiai susiformavo ir vystėsi tam tikrame kalbiniame, kultūriniame ir istoriniame kontekste. Tai leidžia geriau suprasti ne tik kalbos … [Skaityti toliau…]
Neuma yra senovinis muzikinis ženklas, naudojamas giedojimo melodijai užrašyti ankstyvojoje bažnytinėje muzikoje, ypač gregorioniškajame chorale. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „neuma“, kuris reiškia „gestas“ arba „ženklas“. Neumos atsirado dar prieš dabartinę muzikos natų sistemą ir buvo naudojamos kaip tam tikros gairės, nurodančios, kaip turi būti atliekama giesmė. Jos suteikdavo pagrindinę informaciją apie melodijos … [Skaityti toliau…]
Troparai – tai trumpi liturginiai himnai, naudojami Rytų krikščionių (ypač stačiatikių ir rytų apeigų katalikų) liturgijoje. Jie dažnai giedami ar skaitomi Mišių, pamaldų ar kitų šventų apeigų metu, ir turi gilią simbolinę bei teologinę reikšmę. Troparai dažniausiai skirtas šlovinti Dievui, šventiesiems ar reikšmingiems krikščioniškosios istorijos įvykiams. Terminas „troparas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „troparion“, reiškiančio … [Skaityti toliau…]