Girstis (arba Giraitis) – tai senovės lietuvių mitologijoje miško ir giraitės dievas, kurį mini keli senieji šaltiniai, įskaitant Matą Pretorijų, Jokūbą Brodovskį ir Pilypą Ruigį. Ši dievybė yra glaudžiai susijusi su miškais, jų apsauga ir natūraliais miškų ciklais, o Girsties vardas tiesiogiai kildinamas iš žodžių „giria“ ir „giraitė“, atspindinčių jo valdomą teritoriją. M. Pretorijus Girstį … [Skaityti toliau…]
Giltinė – lietuvių mitologijoje mirties deivė, viena iš baisiausių ir seniausių dievybių. Jos vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“, kurie atspindi jos žudymo būdą ir išvaizdą. Giltinė pasirodo kaip mirties įsikūnijimas, žudanti žmones savo nuodingu liežuviu. Ji simbolizuoja neišvengiamą mirties akimirką ir yra žinoma kaip piktų jėgų atstovė. Matas Pretorijus mini Giltinę kartu su … [Skaityti toliau…]
Gabjauja (dar žinoma kaip Gabjaujis, Gabjaugė, Gabjaukuras, Gabjaugis) – lietuvių mitologijoje yra dievybė, globojanti nuimtus javus ir javų saugyklas, ypač kluonus bei jaujas, kur laikomas derlius. Ši dievybė yra tiesiogiai susijusi su žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus nuėmimu ir apsauga nuo įvairių pavojų, galinčių sunaikinti jau nuimtus javus, tokių kaip blogi orai, kenkėjai ar net … [Skaityti toliau…]
Gabija – lietuvių mitologijoje garbinama kaip ugnies deivė, viena svarbiausių namų ir židinio globėjų. Ugnis senovės lietuviams buvo gyvybės ir namų šilumos simbolis, todėl Gabijos, ugnies deivės, kultas buvo itin reikšmingas tiek kasdienėje buityje, tiek religinėje praktikoje. Gabijos vardas gerai žinomas visoje Lietuvos teritorijoje, ir jis yra plačiai paliudytas tautosakoje, dainose bei maldose. Gabija buvo … [Skaityti toliau…]
Drebkulis (dar vadinamas Drebkuliu arba Drebkuliu) lietuvių mitologijoje yra žemės drebėjimų dievas, kurio galią ir funkcijas aprašė keli senieji rašytiniai šaltiniai, tarp jų Jokūbas Brodovskis, Pilypas Ruigis ir Matas Pretorijus. Drebkulis yra unikali dievybė, susijusi su gamtos jėgomis, kurios daro poveikį žemei. Jo ypatinga galia buvo išjudinti žemę, sukelti žemės drebėjimus ar kitus gamtos kataklizmus. … [Skaityti toliau…]
Dirvolika – lietuvių mitologijos javų dievybė, kuri minima ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, būtent 1605 metų jėzuitų ataskaitose. Dirvolikos pavadinimas gali reikšti „likęs dirvoje“ – šis žodžių junginys išryškina jos svarbą žemės ir žemdirbystės kultūroje. Dievybė buvo siejama su derliumi, ypač su javų augimu ir brandinimu, todėl jai buvo ypatingai reikšmingos aukos, siekiant užtikrinti gerą javų derlių. … [Skaityti toliau…]
Bubilas, kartais vadinamas Babilu, yra lietuvių mitologijoje medaus ir bičių dievas. Ši dievybė buvo svarbi tiems, kurie užsiėmė bitininkyste – amatu, kuris nuo seno buvo vertinamas dėl medaus ir kitų bičių produktų svarbos tiek maistui, tiek ritualinėms apeigoms. Bubilas buvo bičių šeimų globėjas, o žmonės tikėjo, kad jis rūpinasi bičių sveikata ir jų produktyvumu. Bubilas … [Skaityti toliau…]
Blizgulis – lietuvių mitologijoje sniego dievas, valdantis šaltį, sniegą ir žiemos sezono jėgas. Jo vardas siejasi su žodžiu „blizgėti“, kas atspindi sniego baltumą, šviesą ir ledinį spindesį, kuris apima žemę žiemos metu. Blizgulis buvo laikomas žiemos personifikacija ir simbolizavo ne tik sniego grožį, bet ir jo pavojus bei iššūkius, su kuriais senovės žmonės turėjo susidurti … [Skaityti toliau…]
Bičbirbis (arba Bičbirbius, orig. užrašymas Biczbirbius) – lietuvių mitologijoje buvo laikomas bičių dievu, apie kurį sužinome iš senojo rašytinio šaltinio – Mato Pretorijaus, XVII amžiaus Prūsijos raštininko ir istoriko. Jo užrašytuose darbuose aptinkame minėjimų apie Bičbirbį kaip dievybę, atsakingą už bites ir jų globą. Šis dievas buvo siejamas su bičių auginimu, medaus gamyba ir viskuo, … [Skaityti toliau…]
Baubis, dar žinomas kaip Jaučiabaubis arba Jaučių Baubis, buvo vakarų lietuvių ir prūsų gyvulių, ypač galvijų dievas. Jis buvo itin svarbi dievybė senovės žemdirbiams ir gyvulių augintojams, kurių gyvenimas stipriai priklausė nuo gyvulių sveikatos ir vaisingumo. Baubio kultas buvo ypač paplitęs tarp vakarų Lietuvos ir Prūsijos žemių, kur gyvulininkystė buvo pagrindinė pragyvenimo šaka. Šios dievybės … [Skaityti toliau…]