Sniego Dievas Blizgulis

Blizgulis – lietuvių mitologijoje sniego dievas, valdantis šaltį, sniegą ir žiemos sezono jėgas. Jo vardas siejasi su žodžiu „blizgėti“, kas atspindi sniego baltumą, šviesą ir ledinį spindesį, kuris apima žemę žiemos metu. Blizgulis buvo laikomas žiemos personifikacija ir simbolizavo ne tik sniego grožį, bet ir jo pavojus bei iššūkius, su kuriais senovės žmonės turėjo susidurti … [Skaityti toliau…]

Bičių Dievas Bičbirbis

Bičbirbis (arba Bičbirbius, orig. užrašymas Biczbirbius) – lietuvių mitologijoje buvo laikomas bičių dievu, apie kurį sužinome iš senojo rašytinio šaltinio – Mato Pretorijaus, XVII amžiaus Prūsijos raštininko ir istoriko. Jo užrašytuose darbuose aptinkame minėjimų apie Bičbirbį kaip dievybę, atsakingą už bites ir jų globą. Šis dievas buvo siejamas su bičių auginimu, medaus gamyba ir viskuo, … [Skaityti toliau…]

Gyvulių Dievas Baubis

Baubis, dar žinomas kaip Jaučiabaubis arba Jaučių Baubis, buvo vakarų lietuvių ir prūsų gyvulių, ypač galvijų dievas. Jis buvo itin svarbi dievybė senovės žemdirbiams ir gyvulių augintojams, kurių gyvenimas stipriai priklausė nuo gyvulių sveikatos ir vaisingumo. Baubio kultas buvo ypač paplitęs tarp vakarų Lietuvos ir Prūsijos žemių, kur gyvulininkystė buvo pagrindinė pragyvenimo šaka. Šios dievybės … [Skaityti toliau…]

Jūros Dievas Bangpūtys

Bangpūtys (arba Bangputis, Bangputys) – tai vakarų lietuvių ir senųjų prūsų mitologijoje esanti galinga ir nerami jūros dievybė, laikoma vandenų ir audrų valdovu. Jo vardas tiesiogiai susijęs su bangų ir vėjo šėlsmu, simbolizuojantis nevaldomą ir nenuspėjamą jūros prigimtį. Senovėje, kai gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su gamtos jėgomis, tokios dievybės kaip Bangpūtys turėjo didžiulę reikšmę tiek … [Skaityti toliau…]

Auštrinis

Auštrinis, dar žinomas kaip Audenis ar Auštaras, yra pajūrio lietuvių mitologijos vėjas, kuris yra siejamas su šiaurryčių kryptimi. Senovės lietuvių tikėjime vėjai turėjo ypatingą vietą, nes jie ne tik veikė gamtos jėgas, bet ir buvo suprantami kaip dangiškos būtybės, turinčios tam tikras galias. Auštrinis buvo stipriausias iš vėjų, ir jo jėga buvo laikoma ypač svarbia. … [Skaityti toliau…]

Deivė Aušrinė

Aušrinė – lietuvių mitologijos deivė, susijusi su rytmečio žvaigžde, dažniausiai identifikuojama su planeta Venera, kuri švinta prieš saulę. Ji buvo laikoma aušros, grožio, jaunystės ir sveikatos simboliu, o jos šviesa nešdavo pasauliui naujos dienos pradžią. Senovės lietuviai Aušrinę laikė vienu iš svarbiausių dangaus kūnų, siejamų su kasdieniu pasaulio atgimimu. Aušrinė dažnai apibūdinama kaip nepaprasto grožio … [Skaityti toliau…]

Deivė Austėja

Austėja yra senovės lietuvių mitologijos deivė, susijusi su bitėmis, medumi, vaisingumu, šeima ir motinyste. Ji buvo laikoma bičių ir bitininkystės globėja, taip pat šeimos ir namų saugotoja. Austėja įkūnijo gamtos ir žmonių gyvenimo harmoniją, simbolizuodama vaisingumą, gyvenimo ciklą ir gyvybės tęstinumą. Austėjos vaidmuo Austėja buvo ne tik bitininkystės deivė, bet ir globėja motinoms, gimdymui ir … [Skaityti toliau…]

Dievas Andajus

Andajus (arba Andojas) – viena iš mažiau žinomų dievybių senovės lietuvių mitologijoje, nors jo paminėjimai randami kai kuriuose senoviniuose šaltiniuose. Pirmą kartą šis dievas paminėtas 15 amžiaus kronikose ir šaltiniuose, ypač Teodoriko, Vygando Marburgiečio ir kitų kronikose. Jis buvo laikomas aukščiausiu dievu arba viena iš aukščiausių dievybių, galbūt susijęs su dangaus ir šviesos jėgomis, nors … [Skaityti toliau…]

Oro ir šviesos Dievas Šu

Šu – senovės Egipto mitologijoje yra oro ir šviesos dievas, kuris atliko svarbų vaidmenį kosmogonijoje ir buvo atsakingas už dangaus ir žemės atskyrimą. Jis yra viena iš pagrindinių Heliopolio kosmogonijos dievybių, kurios veikla buvo būtina pasaulio sukūrimui ir dieviškosios tvarkos įtvirtinimui. Šu vardas gali būti verčiamas kaip „tuštuma“ arba „oro erdvė“, kas puikiai atspindi jo … [Skaityti toliau…]

Dievas Vepvavetas

Vepvavetas (arba Wepwawet) yra senovės Egipto dievas, kurio vardas reiškia „kelio atvėrėjas“ arba „tas, kuris atveria kelią“. Jis buvo susijęs su kelio atvėrimu tiek tiesiogine, tiek simboline prasme – kaip karo, laidotuvių ir pomirtinio gyvenimo globėjas, vedantis sielas ir kariuomenę per pavojingus kelius ar į nežinomą ateitį. Vepvavetas buvo dažniausiai vaizduojamas kaip šakalas arba šakalo … [Skaityti toliau…]