Dievai

Pergrubrijus (taip pat vadinamas Pergrubrė, Grubytė, Pergrubius, Pergrubii, Pergrubrij, Pergrubrius) – senovės prūsų ir lietuvių pavasario bei augmenijos dievas, glaudžiai susijęs su žemdirbystės ir gamtos ciklais. Jis simbolizavo derlingumą, augalijos augimą ir buvo ypatingai gerbiamas žemdirbių bendruomenėse, kuriose dirvos įdirbimas ir paruošimas buvo esminė gyvenimo dalis. Pergrubrijus buvo siejamas su dirvos įdirbimu, ypač su „pergubrijimu“ … [Skaityti toliau…]

Nunadievis (dar žinomas kaip Nanadievis, Nonadievis ar Numadievis) yra pirmasis lietuvių dievas, minimas Hipatijaus metraštyje, kuris buvo susijęs su Lietuvos karaliaus Mindaugo laikais. Šis dievas buvo garbinamas kaip svarbiausias dievas senovės lietuvių religijoje, ir apie jį sužinome iš Voluinės metraščio, kuriame rašoma apie Mindaugo krikštą 1252 metais. Metraštyje pažymima, kad nors Mindaugas formaliai priėmė krikščionybę, … [Skaityti toliau…]

Pagirnis – senovės lietuvių mitologijoje buvo laikomas namų dievu, dažnai siejamu su žemės ūkio darbais, grūdų malimu ir namų židiniu. Jėzuitų XVII–XVIII amžiaus ataskaitose šie dievai (kartais vadinami pagrinais) buvo minimi kaip dievybės, globojančios namų ūkį, o jų kultas buvo lyginamas su romėnų Cereros, vaisingumo ir derliaus deivės, garbinimu. Pagirnis galėjo būti tapatinamas su žaltysiais … [Skaityti toliau…]

Nosolus (dar vadinamas Nosoliu ar Nosolumu) – senovės lietuvių mitologijoje buvo javų dievas, kurį pirmą kartą paminėjo jėzuitai 1605 metų pranešimuose. Ši dievybė buvo glaudžiai susijusi su žemės derlingumu ir žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus sėkme. Nosoliui buvo aukojami ožiai, o jų kraujas buvo išliejamas į upę, siekiant užtikrinti gausų derlių. Šis ritualas parodo senovės … [Skaityti toliau…]

Milda – meilės, laisvės ir piršlybų deivė, kurią pirmasis pristatė Teodoras Narbutas (1784–1864), tačiau jos autentiškumas senovės lietuvių mitologijoje nėra patvirtintas. Nei šaltiniai, nei tautosaka nepalaiko Narbuto pateiktos informacijos apie Mildą, todėl ji laikoma daugiau literatūriniu kūriniu nei tikra senovės lietuvių mitologijos dievybe. Pasak Narbuto, Mildai buvo skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje stovėjo jos … [Skaityti toliau…]

Medžiojima – lietuvių mitologijoje minima kaip medžioklės deivė, kurią aprašė Teodoras Narbutas. Ji vaizduojama kaip neįprastos išvaizdos būtybė – milžinė, turinti vyrišką veidą, apsigaubusi meškos kailiu ir su lanku ant pečių. Šis aprašymas perteikia jos jėgą, laukinį ir pirminį ryšį su gamta bei medžioklės menais. Jos atributai, tokie kaip lankas ir meškos kailis, simbolizuoja medžioklės … [Skaityti toliau…]

Mėnesis, dar žinomas kaip Mėnulis, Mėnesys ar Mėnesėlis, senovės lietuvių mitologijoje buvo nakties šviesos ir laiko valdytojas. Jis atliko svarbų vaidmenį kaip nakties dangaus žibintas, kuris ne tik skleidė šviesą tamsoje, bet ir saugojo žmones nuo pavojų, slypinčių nakties tamsybėse. Mėnulio šviesa buvo laikoma svarbiu apsaugos simboliu, išblaškančiu tamsą ir saugančiu nuo piktųjų būtybių, tokių … [Skaityti toliau…]

Medeina – lietuvių miško deivė, kurią neretai tapatina su kita miško dievybe – Žvorūna. Ji yra viena iš svarbių senovės lietuvių dievybių, atsakingų už miškus, medžioklę ir laukinius gyvūnus. Medeina buvo vienintelė moteriškoji deivė, minima XIII amžiaus šaltiniuose, kai lietuvių panteonas buvo stipriai militarizuotas. Tai rodo, kad, nors pagrindinis dėmesys buvo skiriamas karo dievams, Medeina … [Skaityti toliau…]

Magyla – senovės lietuvių mitologijoje laikoma mirties deive arba demonu, glaudžiai susijusi su mirtimi ir nelaimėmis. Ji buvo Giltinės tarnaitė, veikianti kartu su kitomis destruktyviomis jėgomis ir turinti stiprų ryšį su pykčiu bei kančiomis. Magylą tarp kitų pykčio ir nelaimių dievų mini Matas Pretorijus, apibūdindamas ją kaip kankinančią ir nuduriančią dievybę. Ši charakteristika pabrėžia jos … [Skaityti toliau…]

Lietuvonis (arba Lytuvonis) – senovės lietuvių mitologijoje buvo dievas, atsakingas už lietų ir jo teikimą. Ši dievybė galėjo būti susijusi su vandens ciklu, žemės vaisingumu ir derliaus augimu, nes lietus buvo būtinas žemdirbystei ir gamtos derėjimui. Lietuvonis buvo laikomas svarbia dievybe, ypač žemdirbių visuomenėse, kuriose lietaus gausa tiesiogiai lėmė derliaus sėkmę. Pasak istorinių šaltinių, Lietuvonis … [Skaityti toliau…]