Žemės deivė Žemyna

Žemyna (dar žinoma kaip Žemė, Žemelė, Žemynėlė, Žemynėlyna) – senovės lietuvių ir prūsų žemės, vaisingumo bei gyvybės deivė, atsakinga už žemės derlingumą ir viso, kas gyva, globą. Ji buvo viena svarbiausių deivių senovės lietuvių panteone ir buvo garbinama daugiau nei Žemėpatis. Žemyna buvo žemės, kuri duoda vaisius ir palaiko gyvybę, simbolis, todėl ji atliko esminę … [Skaityti toliau…]

Žemės dievas Žemėpatis

Žemėpatis (taip pat vadinamas Žemėpati, Žemininkas, Žemopatis, Žemeliūkštis, Žemynas, Žemynėlis) – senovės lietuvių mitologijoje buvo žemės, derliaus, ūkio ir namų dievas. Jis buvo vienas svarbiausių dievybių, atsakingų už žemės vaisingumą, derliaus gausą ir namų gerovę. Pirmasis apie Žemėpatį rašė Martynas Mažvydas, ragindamas atsisakyti jo, kaukų ir lauksargių garbinimo. Žemėpatis buvo laikomas namų globėju ir ūkininkų … [Skaityti toliau…]

Amžinybės deivė Veliona

Veliona – spėjama senovės lietuvių amžinybės, mirties ir vėlių deivė, kurios vardas ir funkcijos susijusios su mirusiųjų pasauliu ir jų globos ritmais. Jos buvimas mitologijoje dažnai kelia abejonių, tačiau remiantis šaltiniais bei analogijomis su kitų tautų mitologija, Veliona galėjo būti svarbi figūra senovės lietuvių pasaulėžiūroje, siejama su mirties ir amžinybės ciklu. Velionos vardą mini Jonas … [Skaityti toliau…]

Linų dievas Vaižgantas

Vaižgantas – senovės lietuvių mitologijoje buvo linų ir kanapių dievybė, kurios šaukėsi merginos, siekdamos gero linų derliaus. Jo garbinimas buvo susijęs su sudėtingu ritualu, atliekamu tik tam tikru metų laiku, daugiausia po derliaus nuėmimo, spalio mėnesio pabaigoje. Vaižgantas turėjo ypatingą reikšmę žemdirbių bendruomenėms, nes linai ir kanapės buvo svarbūs augalai, iš kurių buvo gaminami drabužiai … [Skaityti toliau…]

Upių dievas Upinis

Upinis – senovės lietuvių mitologijoje buvo upių dievas, globojantis vandens telkinius, ypač upes. Jo garbei buvo aukojami balti paršeliai, tikintis, kad taip vanduo išliks skaidrus ir tyras. Šis ritualas atspindėjo senovės lietuvių tikėjimą, kad natūralios vandens jėgos, tokios kaip upės, yra valdomos dievybių, kurios galėjo daryti įtaką vandens kokybei, jo švarai ir gerovei. Upinis dažnai … [Skaityti toliau…]

Dievas Teliavelis

Teliavelis – senovės lietuvių mitologijos dievas, kuris, remiantis Ipatijaus metraščiu ir Malalos kronikos intarpu, yra kalvis, nukalęs Saulę ir įmetęs ją į dangų. Jis buvo vienas iš svarbių mitologinių personažų, siejamas su kūrybine ir kalvystės galia. Ipatijaus metraštyje jis minimas kaip antrasis dievas, o Malalos kronikoje – ketvirtas, paskutinis, kas gali atspindėti jo ryšį su … [Skaityti toliau…]

Galvijų dievas Sutvaras

Sutvaras – senovės lietuvių mitologijoje buvo dievas, globojantis galvijų bandas. Jį mini M. Strijkovskis, nurodydamas, kad šiam dievui buvo aukojami margaspalviai kaplūnai, siekiant, kad galvijai būtų skirtingų spalvų. Sutvaras buvo labai svarbus ūkininkams ir galvijų augintojams, nes tikėta, kad jo globa užtikrins galvijų sveikatą, gausą ir gerovę. Sutvaro vardas gali būti kilęs iš žodžio „aptvaras“, … [Skaityti toliau…]

Dievas Slenkstis

Slenkstinis – senovės lietuvių mitologijoje namų dievas, gyvenantis po namo slenksčiu ir kertėse. Slenkstis buvo laikomas ypatinga, šventa namo dalimi, o Slenkstinis – svarbus globėjas, užtikrinantis namų gerovę ir šeimos saugumą. Šis dievas buvo glaudžiai susijęs su svarbiausiais šeimos įvykiais, todėl jis buvo pagerbiamas per vestuvių ir laidotuvių apeigas. Tikėta, kad Slenkstinis saugojo namus nuo … [Skaityti toliau…]

Raugo dievas Rūgutis

Rūgutis (dar vadinamas Ragutis, Raugupatis, Raugų Žemėpatis) – senovės lietuvių dievas, kuris buvo siejamas su raugo, rūgimo ir fermentacijos procesais, ypač alaus gamyboje. Rūgutis buvo svarbi dievybė, globojanti pirmuosius duonos kepimo ir alaus gaminimo ritualus, kurie buvo neatsiejama žemdirbių bendruomenės dalis. Alus ir duona, kaip pagrindiniai maisto produktai, turėjo ne tik materialinę, bet ir ritualinę … [Skaityti toliau…]

Griaustinio ir audrų dievas Perkūnas

Perkūnas – vienas ryškiausių ir galingiausių dievų senovės lietuvių bei baltų mitologijoje. Jis yra griaustinio ir audrų dievas, dažnai siejamas su dangiškomis galiomis, oro reiškiniais ir teisingumo vykdymu. Perkūnas nebuvo pagrindinis baltų panteono dievas, bet jis turėjo ypatingą vietą, nes buvo laikomas stipresniu už daugelį kitų dievų. Nepaisant savo galios, Perkūnas vis dar buvo pavaldus … [Skaityti toliau…]