Buvimas silpnu padaro stipriu yra vienas iš esminių teiginių, kurį apaštalas Paulius išreiškė savo laiške Korintiečiams: „Kai esu silpnas, tada esu galingas.“ (2 Kor 12, 10). Šis teiginys iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringas, nes pasaulietinė logika dažniausiai sieja stiprybę su fizine galia, savarankiškumu ir gebėjimu valdyti situacijas. Vis dėlto krikščioniškas požiūris į stiprybę yra gilesnis ir dažnai neatitinka pasaulietinių standartų. Paulius čia nurodo, kad tikra stiprybė ateina ne tada, kai žmogus remiasi savo jėgomis, bet kai jis pripažįsta savo silpnumą ir pilnai pasitiki Dievu.
Silpnumo pripažinimas, kurį Paulius išreiškia, nėra silpnumas, susijęs su bejėgiškumu ar neviltimi. Tai labiau supratimas, kad žmogiškos jėgos yra ribotos, ir kad be Dievo pagalbos tikroji stiprybė negali būti pasiekta. Kai žmogus bando pasikliauti vien tik savimi, jis susiduria su ribomis ir silpnybėmis. Tačiau kai žmogus pripažįsta savo ribotumą ir atsigręžia į Dievą, jis patiria dieviškosios stiprybės šaltinį. Ši dvasinė galia pasireiškia ne per fizines jėgas, bet per vidinį tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, kuris yra neišsenkamas stiprybės šaltinis.
Paulius pats tai patyrė savo gyvenime. Jis pripažįsta turėjęs „dyglį kūne“, kuris, kaip jis pats sako, buvo skirtas jį apsaugoti nuo išdidumo (2 Kor 12, 7). Nors jis maldavo Dievą, kad šis pašalintų šią kančią, Dievas atsakė: „Mano malonės tau gana, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Tai dar kartą patvirtina, kad silpnumas gali būti Dievo galybės veiksmo terpė. Per šį išbandymą Paulius suprato, kad jo jėga nekyla iš jo paties gebėjimų, bet iš Dievo veikimo per jo silpnybes. Taigi, kai jis jautėsi silpnas, jis iš tikrųjų buvo stiprus, nes Dievas veikė jo gyvenime.
Tai kviečia atsisakyti žmogiškos puikybės ir išdidumo. Dažnai pasaulietinė kultūra skatina žmones siekti autonomijos, nepriklausomybės ir jėgos, kurie yra suprantami kaip sėkmės požymiai. Tačiau krikščioniškasis tikėjimas moko, kad tik pripažindamas savo pažeidžiamumą ir priklausomybę nuo Dievo žmogus tampa tikrai stiprus. Tai dvasinės stiprybės samprata, kuri reiškia ne savęs sustiprinimą, bet pasitikėjimą Dievo jėga. Dvasinis augimas ir stiprybė ateina tada, kai žmogus nustoja kovoti su savo ribotumais ir atveria širdį Dievo veikimui.
Teiginys gali būti suvokiamas kaip kvietimas nuolankumui. Nuolankumas krikščioniškoje tradicijoje yra viena iš pagrindinių dorybių, kuri leidžia žmogui atsisakyti savo ego ir priimti Dievo valią. Būti nuolankiu reiškia suprasti, kad žmogiškos jėgos nėra pakankamos, kad pasiektume tikrąją gyvenimo prasmę. Tai leidžia žmogui susitaikyti su savo silpnybėmis ir leisti Dievui būti pagrindiniu jo stiprybės šaltiniu. Jėzus pats buvo nuolankumo pavyzdys, kai savo silpnumu ant kryžiaus Jis atnešė pasauliui išganymą. Jėzaus kryžius, kaip silpnumo simbolis, tapo didžiausiu stiprybės ir meilės liudijimu.
„Kai esu silpnas, tada esu galingas“ atskleidžia paradoksalią tiesą, kad tik per silpnumą žmogus gali patirti tikrąją dvasinę stiprybę. Tai nėra kvietimas pasiduoti silpnybėms, bet suvokimas, kad per jas Dievas gali veikti galingiausiai. Ši tiesa atveria naują požiūrį į gyvenimo sunkumus ir išbandymus – jie nėra kliūtys, bet galimybės patirti Dievo veikimą. Tik pripažinus savo ribotumą ir silpnumą, žmogus gali tapti tikrai stiprus, nes jo stiprybė tada kyla ne iš savęs, o iš Dievo, kuris yra nesibaigiantis stiprybės ir malonės šaltinis.