„Būk pagarbintas, gamtos Kūrėjau!“
Šaukia žemė ir dangus kartu,
Gieda paukščių chorai, siaudžia vėjai:
„Būk pagarbintas per amžius Tu!“
Tavo vardas saulėj įrašytas,
Jūroj ir viršūnėse kalnų.
Tavo kelias žvaigždėm nusagstytas
Ir žiedais žibučių mėlynų.
Tau banguoja platūs vandenynai,
Ošia ir žaliuoja Tau miškai.
Spindi ant kalnų balti sniegynai,
Kyla į padanges Tau arai.
Tau pašvaistė šiaurėje plevena,
Skrodžia debesis ugnies žaibai.
Tau šaltinių vandenys sruvena,
Žydi sodai, pievos ir laukai.
Ši giesmė išreiškia dėkingumą ir garbę Dievui, kaip gamtos Kūrėjui. Pirmame posme akcentuojama, kad visa gamta, nuo žemės iki dangaus ir visos gyvybės formos, gieda pagarbą Dievui. Antrame posme pabrėžiama, kaip Dievo vardas yra matomas visur – saulėje, jūroje, kalnuose, žvaigždėse ir žibučių žieduose. Trečiasis posmas aprašo gamtos grožį ir gaivumą, kuris buvo sukurtas Dievo ir skirtas Jam garbinti. Ketvirtame posme pavaizduojami įvairūs gamtos elementai, tokie kaip pašvaistė, ugnies žaibai, šaltiniai ir sodai, kurie visi liudija apie Dievo didybę ir kūrybinį darbą. Giesmė yra išraiška gamtos grožio ir Dievo kaip viso šito kūrėjo garbės.