Budizmas kelia unikalų iššūkį religijotyrai, nes jis iš esmės paneigia Dievo ar dievų sąvokas, kurios tradiciškai laikomos religijos branduoliu. Tai ypač akivaizdu hinajanoje (mažosios vežimo tradicijoje), kuri orientuojasi ne į dievų garbinimą, o į žmogaus pastangas įveikti kančią ir pasiekti nušvitimą. Šis požiūris kėlė klausimą, ar budizmą išvis galima laikyti religija.
Vakarietiška religijos samprata dažnai grindžiama Dievo ar dievų buvimu, todėl susiduriama su problema, kai analizuojamos tradicijos, kuriose tokio elemento nėra. Budizmas, kaip pastebi Tillichas, ne tik išvengia Dievo sąvokos, bet ir egzistuoja kaip religija, kurios pagrindas yra žmogaus santykis su kančios įveikimu, o ne su transcendentiniu kūrėju. Todėl Tillichas praplėtė religijos apibrėžimą, atsisakydamas kulto ar dievų garbinimo kaip būtinos jos dalies. Jis rašė: „Religija neturėtų būti apibrėžiama vien santykiu su dievybėmis, nes tai apriboja religijos sampratą ir neleidžia suprasti jos pilnatvės.“
Kai kurie mokslininkai, tokie kaip Anwanderis, mėgino budizmo problemą spręsti, skirstydami jį į ankstyvąją „mistinę filosofiją“ ir vėlesnįjį religinį etapą. Pasak jo, tik vėlesnės budizmo formos tapo religija, kai įtraukė ritualus ir dievybes. Tačiau šis požiūris sulaukė kritikos dėl to, kad jis dirbtinai atskiria budizmo formas, kurios istoriškai vystėsi vienoje tradicijoje. Geo Widengrenas argumentavo, kad toks požiūris yra nelogiškas, nes religija negali kilti iš kažko, kas nėra religija.
Siekiant išspręsti šią problemą, kai kurie mokslininkai, kaip Falkas Wagneris, bandė apibrėžti religiją kitaip, akcentuodami anapusybės ir žmogaus santykio su ja patirtį. Wagnerio teigimu, religija yra „visapusiškas santykis su anapusybės pilnatve“. Šis apibrėžimas, nors ir labiau įtraukia tokias tradicijas kaip budizmas, yra abstraktus ir neaiškus.
Kiti, kaip J. B. Prattas ir jo sekėjas Widengrenas, pasiūlė apibrėžimą, kuriame dėmesys sutelkiamas ne į dievybes, o į žmogaus santykį su jėga, kuri lemia jo likimą. Šis požiūris leidžia įtraukti budizmą kaip religiją, nes jame pagrindinį vaidmenį atlieka dharma – įstatymas, struktūruojantis pasaulį ir žmogaus gyvenimą. Widengrenas rašė, kad budistinės dharmos samprata puikiai atitinka jo siūlomą religijos apibrėžimą.
Budizmas taip pat kelia klausimą dėl religijotyros objekto. Jei religija apibrėžiama tik kaip santykis su Dievu, tai tyrimų laukas tampa labai siauras ir neatspindi religinių tradicijų įvairovės. Be to, toks apibrėžimas verčia religijotyrininką nagrinėti ne tik pačius religinius reiškinius, bet ir transcendenciją kaip tokią, kas prieštarauja mokslinio tyrimo principams. Pasak kai kurių autorių, religijotyra turėtų analizuoti žmogaus patirtį ir elgesį, o ne transcendencijos prigimtį.
Budizmo problema religijotyroje atskleidžia, kad griežtos religijos apibrėžtys dažnai nesugeba apimti visos šio reiškinio įvairovės. Ši problema skatina mąstyti plačiau, ieškoti apibrėžimų, kurie nebūtų apriboti vakarietiškos tradicijos normomis, ir pripažinti religijos reiškinių daugialypiškumą. Widengrenas pastebėjo, kad „religijos esmė – tai žmogaus santykis su kažkuo, kas peržengia jo paties ribas, nepriklausomai nuo to, ar tai yra dievybė, ar kita transcendencijos forma“. Budizmo įtraukimas į religijos diskursą yra ne tik būtinas, bet ir leidžia geriau suprasti, kas yra religija globaliame kontekste.