Senovės Graikijoje vabzdžiai dažnai nebuvo tik gamtos stebėjimo objektai – jie įgavo kultūrinę ir net dvasinę prasmę. Tarp jų išsiskiria du ypatingi: bitė ir skruzdėlė. Nors nedideli, jie užėmė netikėtai svarbią vietą mituose, filosofijoje ir kasdienėje simbolikoje.
Bitė Senovės Graikijoje buvo neatsiejama nuo moteriškos galios, intuicijos ir šventos globos. Žodis melissa graikiškai reiškia „bitė“, bet tuo pačiu buvo naudojamas kaip vardas pranašėms ir šventoms moterims, susijusioms su deivės Demetros ar Artemidės kultais.
Pasak mito, viena iš šių figūrų – Melisa – buvo pranašė ir auklė, kuri rūpinosi kūdikiu Dzeusu, kai jis buvo paslėptas nuo savo tėvo Krono. Ji jį maitino medumi, o ne pienu, todėl Dzeusas užaugo stiprus ir dieviškas. Bitė čia tampa globos ir išmintingos motinystės simboliu – ji nedraskanti, bet gyvybę palaikanti.
Bitės taip pat buvo siejamos su Pythia, Apolono pranaše Delfuose. Kai kuriose versijose teigiama, kad pačios pirmosios Pythios buvo vadinamos „bitėmis“ – tai greičiausiai alegorija jų transo būsenai ir gebėjimui „nešti dangišką saldumą“ – pranašystę. Kai kur net minimos „Trijų bičių“ figūros, kurios buvo laikomos pirminėmis šventomis pranašėmis.
Bitė taip pat simbolizavo struktūrą ir kosminę tvarką. Avilys – idealiai organizuota bendruomenė, kur kiekvienas narys turi aiškų vaidmenį. Graikai tai matė kaip natūralų pasaulio tvarkos modelį, kuris atspindi ir idealią polis (miesto-valstybės) struktūrą.
Kita vertus, skruzdėlės Graikijoje buvo darbštumo, kantrybės ir kolektyvinės ištvermės simbolis. Viena įdomiausių nuorodų – mitas apie mirmekus (gr. μύρμηκες – skruzdėlės), kuriame sakoma, kad pirmieji Mirmidonai, vieni iš legendinių graikų karių, buvo sukurti iš skruzdėlių. Dzeusas, matydamas žmonių trūkumą Eginos saloje, pavertė skruzdėles žmonėmis – taip atsirado tautelė, pasižymėjusi disciplinuotu elgesiu, vieningu judėjimu ir ištikimybe. Jie vėliau tapo garsiojo Achilo kariais.
Ši legenda aiškiai parodo, kaip graikai vertino skruzdėlę: mažas, bet nepajudinamai organizuotas padaras, kurio jėga slypi ne dydyje, o bendradarbiavime ir nuoseklume. Tai galėjo būti pamokymas ir filosofinė paralelė žmogaus elgesiui valstybėje.
Filosofai taip pat domėjosi vabzdžiais. Aristotelis „Gyvūnų istorijoje“ analizavo bičių gyvenimą, jų hierarchiją, lytines savybes, net jų „karalių“, kurį laikė avilio centru. Platonas bitę mini kaip idealios valstybės pilietį, kuris turi savo vietą, daro savo darbą ir laikosi tvarkos.
Bitės ir skruzdėlės – du darbštūs vabzdžiai, kurių buvimas Graikijos kultūroje nebuvo atsitiktinis. Jie reprezentavo skirtingas, bet artimas idėjas: viena – dvasinę tvarką ir globą, kita – fizinį darbą ir kolektyvinę jėgą.