Bitė (madhu-makṣikā sanskrite) turi svarbią, nors ir ne itin dažnai akcentuojamą vietą seniausiuose Indijos religiniuose tekstuose. Jau Vedose, ypač Rigvedoje, minimas medus (madhu) – kaip dieviškas gėrimas, susijęs su nemirtingumu, žinojimu ir šviesa. Kadangi bitės yra medaus nešėjos, jos laikomos dieviškos tvarkos, energijos ir saldumo pernešėjomis.
Medus Rigvedoje apibūdinamas kaip dangiška substancija, skirta dievams – aukojama per ugnies ritualus (yajña). Jis siejamas su kalba (vāch), gyvybine energija (prāṇa) ir pasaulio harmonija (ṛta). Bitės, kaip medaus šaltinis, tampa šventos gyvybės ciklo dalimi, nors pačios konkrečiai vardu ten minimos retai.
Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – deivė Bhramari. Ji yra Durgos forma, kuri, pagal Devi Bhagavata Purana, pasireiškė kaip bičių debesies pavidalu, kad sunaikintų demoną Aruną. Bhramari vardas kilęs iš žodžio bhramara – reiškiančio „bitė“ arba „zvimbimo garsas“. Pasakojama, kad iš jos kūno išlindo spiečius juodų bičių, kurios įgėlė demonus iki mirties. Tai vienas nedaugelio atvejų, kai bitės pasirodo kaip dieviškos jėgos ginklai.
Be to, Upanišadose kai kur vartojamas medaus įvaizdis kaip žinių sintezės metafora. Pavyzdžiui, Brihadaranyaka Upanišada kalba apie „medaus būseną“ (madhu-vidyā) – kai skirtingos būties dalys sujungiamos į vieną visumą, kaip bitės surenka nektarą iš daugybės gėlių.
Tantroje ir kai kuriose vėlesnėse dvasinėse praktikose bitės simbolizuoja sensorinį susitelkimą ir vidinę vibraciją, ypač garsą bhramari, kuris panašus į bičių zvimbimą ir naudojamas kvėpavimo meditacijose (prānāyāma).