Biblijos autorius yra pats Dievas, – viena kertinių krikščionių tikėjimo nuostatų, kurią ypač išsamiai aptaria Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija „Dei Verbum“. Šiame dokumente (žr. DV, 11) pabrėžiama, jog visi Šventojo Rašto tekstai, nepaisant skirtingų epochų, literatūrinių žanrų ir autorių, kilę iš dieviškojo šaltinio ir yra perduoti Bažnyčiai kaip paties Dievo kalba. Tokia tiesa krikščioniškojoje teologijoje aiškinama Biblijos „įkvėptumo“ sąvoka: Dievas veikė per žmones, leidęs jiems laisvai naudotis savo kalbine ir kultūrine aplinka, tačiau būtent jis užtikrino, kad galutinis pranešimas būtų neklaidingas išganymo klausimais.
„Dei Verbum“ pabrėžia, kad pagrindinė Šventojo Rašto tema yra Dievas ir jo išganymo planas žmonijai. Kitaip tariant, Biblijos turinys nėra orientuotas į detalių mokslinių ar istorinių smulkmenų perteikimą, bet visų pirma atskleidžia žmonių ir Dievo santykio slėpinį. Apreiškimas, kurį skelbia Biblija, laikomas paties Dievo kvietimu į gilų ir gyvą ryšį su juo – jį galutinai įgyvendina įsikūnijęs Žodis, Jėzus Kristus, atveriantis kelią į Tėvą per Šventąją Dvasią (plg. Dei Verbum, 2).
Tokiu būdu Dievas visoje išganymo istorijoje nuosekliai apreiškia savo meilę kūrinijai, o skirtingi Biblijos knygų autoriai, išsakydami savo laikmečio ir kultūros ypatumus, kalba ne tik iš savęs, bet vedami Dvasios įkvėpimo. Dėl to Bažnyčia, skaitydama, interpretuodama ir mokydama pagal Raštą, laiko jį aukščiausiu autoritetu tikėjimo ir moralės klausimuose. Šalia įvairių istorinių, literatūrinių ar mokslinių tyrimų, kurių veržliai imasi žmogus, Biblija lieka patikimiausiu šaltiniu Dievui pažinti, nes tai „Dievo žodis žmonių kalba“. Būtent šią nuostatą išreiškia teiginys, kad visas Šventasis Raštas turi vieną autorių – patį Dievą – tačiau juo Dievas kalba per konkrečių žmonių gyvenimus, istorines aplinkybes ir išsiskleidžiančią išganymo istoriją.