„Bendroji maldų knyga“ (Book of Common Prayer) yra viena svarbiausių Anglikonų Bažnyčios knygų, suformavusi liturgijos ir maldos tradicijas Anglijoje bei kitose anglikoniško pasaulio dalyse. Pirmą kartą ji buvo išleista 1549 metais, valdant Anglijos karaliui Eduardui VI, o jos pagrindiniu autoriumi laikomas Tomas Kranmeris, tuometinis Kenterberio arkivyskupas ir pagrindinis Anglijos reformacijos veikėjas.
Šios knygos paskirtis buvo sukurti vieningą, visiems Anglijos tikintiesiems prieinamą liturgiją anglų kalba, atsisakant lotyniškų mišių, kurios tuo metu buvo katalikų Bažnyčios tradicija. Ji atspindi protestantų reformacijos principus ir yra pagrįsta Šventuoju Raštu, tačiau kartu išsaugo tam tikrus senesnių Bažnyčios tradicijų elementus. Tai padarė knygą unikaliu protestantizmo ir tradicijos deriniu, kuris tapo Anglikonų Bažnyčios tapatybės pagrindu.
„Bendroji maldų knyga“ yra liturginis vadovas, apimantis įvairias pamaldų ir sakramentų formas, tokias kaip kasdienės maldos, Eucharistija, santuokos ir laidotuvių apeigos. Ji taip pat apima tikėjimo išpažinimus, psalmes, specialias maldas įvairioms progoms ir kalendorių, skirtą šventųjų ir liturginių švenčių minėjimui. Šios knygos struktūra buvo sukurta siekiant, kad tikintieji galėtų aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir suprastų liturgijos esmę savo gimtąja kalba.
Pirmasis 1549 metų leidimas buvo gana nuosaikus, išlaikęs tam tikrą ryšį su katalikų tradicija. Tačiau 1552 metais buvo išleistas antrasis leidimas, kuris turėjo ryškesnį protestantišką akcentą. Šiame leidime buvo pašalinta daug katalikų simbolikos, tokios kaip altoriaus garbinimas, ir pabrėžtas tikėjimo išteisinimas vien per Kristų. 1559 metų leidimas, išleistas karalienės Elžbietos I laikais, atspindėjo kompromisą tarp protestantiškų ir katalikiškų tradicijų, siekiant išlaikyti taiką Anglijos Bažnyčioje.
Vienas iš pagrindinių šios knygos bruožų yra jos dėmesys paprastumui ir bendrumui. Maldos ir liturginiai tekstai buvo sukurti taip, kad būtų aiškūs ir suprantami kiekvienam tikinčiajam. Ji skatino bendruomenišką pamaldų praktiką, kurioje kiekvienas žmogus galėtų dalyvauti aktyviai, o ne būti tik stebėtoju.
„Bendroji maldų knyga“ padarė didžiulę įtaką ne tik religiniam, bet ir kultūriniam Anglijos gyvenimui. Jos tekstai formavo anglų kalbos liturginį stilių ir tapo svarbiu kalbos bei literatūros paveldu. Daugelis jos frazių tapo žinomomis posakiais, tokiomis kaip „till death us do part“ („kol mirtis mus išskirs“) iš santuokos apeigų.
Knyga buvo ne tik dvasinis vadovas, bet ir politinis įrankis, padedantis įtvirtinti Anglijos Bažnyčios nepriklausomybę nuo Romos. Ji simbolizavo nacionalinį religijos vieningumą, nors dėl savo reformų taip pat sukėlė ginčų ir pasipriešinimą. Puritonai ir kiti radikalesni reformatoriai kritikavo ją už tai, kad ji išlaikė per daug katalikiškų elementų, o katalikai ją atmetė dėl protestantiškų reformų.
Nors per šimtmečius buvo padaryta daugybė pataisų ir leidimų, „Bendroji maldų knyga“ išlieka svarbi Anglikonų Bažnyčios liturgijos dalis. Ji ne tik suvienijo pamaldų praktiką, bet ir padėjo formuoti tikinčiųjų bendruomenės dvasinį gyvenimą. Jos palikimas iki šiol jaučiamas anglikoniškose tradicijose visame pasaulyje, o jos tekstai išlieka neatsiejama dalimi nuo anglų kalbos religinio ir literatūrinio paveldo.
Keletas žinomų citatų ir frazių iš šios knygos, kurios dažnai naudojamos net už religinio konteksto ribų:
- Iš santuokos apeigų: „Till death us do part“ („Kol mirtis mus išskirs“). Ši frazė yra dalis tradicinės santuokos priesaikos, kurioje sutuoktiniai pažada vienas kitam ištikimybę iki gyvenimo pabaigos.
- Iš laidotuvių apeigų: „Earth to earth, ashes to ashes, dust to dust“ („Žemė į žemę, pelenai į pelenus, dulkės į dulkes“). Ši frazė, vartojama laidotuvių metu, simbolizuoja žmogaus gyvenimo laikinumą ir primena apie prisikėlimo viltį per Kristų.
- Iš kasdienės maldos: „Give us this day our daily bread“ („Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“). Tai dalis Tėve mūsų maldos, kuri yra įtraukta į kasdienes pamaldas ir atspindi tikinčiųjų pasitikėjimą Dievo aprūpinimu.
- Iš bendrosios atgailos maldos: „We have left undone those things which we ought to have done; And we have done those things which we ought not to have done“ („Mes nepadarėme to, ką turėjome padaryti, ir padarėme tai, ko neturėjome daryti“). Ši frazė išreiškia tikinčiojo atgailą dėl nuodėmių ir prašymą atleidimo.
- Iš įžangos pamaldoms: „Almighty God, unto whom all hearts be open, all desires known, and from whom no secrets are hid“ („Visagalis Dieve, kuriam atviri visi širdžių ketinimai, visos paslaptys žinomos ir nuo kurio niekas nėra paslėpta“). Tai įžanginė malda, kuri prašo Dievo vedimo ir apvalymo.