Šiuolaikinėje visuomenėje religinės bendruomenės veikia ne tik kaip dvasinio gyvenimo centrai, bet ir kaip nevyriausybinės organizacijos, užsiimančios įvairiomis socialinėmis bei kultūrinėmis veiklomis. Dėl to kyla klausimų, kokios mokestinės prievolės joms taikomos, ar jos moka tokius pačius mokesčius kaip verslo įmonės, ar gali naudotis tam tikromis lengvatomis. Įvairiose šalyse susiformavusios skirtingos praktikos, tačiau remiantis Lietuvos ir tarptautine patirtimi, galima išskirti bendrus bažnyčios finansavimo, kunigų algų ir mokesčių niuansus.
1. Istorinė perspektyva: nuo dešimtinės iki šiuolaikinių sistemų
Dešimtinė
Viduramžiais religinių institucijų išlaikymas dažnai buvo grindžiamas privaloma dešimtinės prievole (10 proc. nuo žmogaus pajamų ar turto prieaugio). Įstatymiškai įtvirtinta prievolė užtikrindavo stabilią paramą Bažnyčiai, tačiau ši praktika daugelyje valstybių vėliau buvo panaikinta arba transformuota.
Savanoriškos aukos
Vėlesniais laikais privalomus mokesčius pakeitė savanoriškos aukos, dovanos ir rinkliavos. Tikinčiųjų bendruomenė palaipsniui perėjo prie laisvanoriško modelio, kurio esmė – žmogus tiek materialiai remia religinę instituciją, kiek jis pats nori ar gali.
2. Bažnyčios mokesčiai ir valstybės reguliavimas
2.1. Bažnyčios finansavimo modeliai Europoje
- Vokietija ir kitos šalys su „bažnyčios mokesčiu“
Tokiose valstybėse kaip Vokietija, Austrija ar kai kurios Šveicarijos kantonų dalys, egzistuoja privalomasis „bažnyčios mokestis“. Tai reiškia, kad žmonės, oficialiai prisiregistravę kaip tam tikros krikščioniškos konfesijos nariai, moka papildomą procentą nuo savo pajamų mokesčio. Vėliau valstybė šį surinktą mokestį perveda Bažnyčioms. Šis modelis garantuoja religinėms bendruomenėms stabilų finansavimą, bet kartu skatina dalį žmonių formaliai išstoti iš Bažnyčios siekiant vengti mokesčių. - Italija, Ispanija ir „procentinė parama“
Italijoje veikia „otto per mille“ principas, kai 0,8 proc. gyventojų pajamų mokesčio gali būti skiriami Bažnyčioms arba valstybiniams paramos fondams. Ispanija taiko panašią sistemą, leidžiančią mokesčių mokėtojams pasirinkti, kam atiteks dalis jų sumokamo GPM. - Laisvas aukojimas
Daugelyje valstybių (pavyzdžiui, JAV, Jungtinėje Karalystėje) religinių bendruomenių išlaikymas priklauso beveik vien tik nuo savanoriškų aukų ir kitų paramos šaltinių. Šiose šalyse Bažnyčios turi juridinį ne pelno siekiančios organizacijos (NPO) statusą ir gali naudotis tam tikromis mokesčių lengvatomis.
2.2. Lietuvos situacija
Lietuvoje nėra privalomo „bažnyčios mokesčio“. Tradiciškai religinės bendruomenės išsilaiko iš:
- Savanoriškų aukų (rinkliavos per Mišias, asmeninės finansinės dovanos, testamentai).
- 1,2 proc. pajamų mokesčio paramos – gyventojai savo nuožiūra gali dalį sumokėtų mokesčių skirti religinėms ar kitoms nevyriausybinėms organizacijoms.
- Privačių fondų, rėmėjų investicijų.
- Parapijos ar vyskupijos nekilnojamojo turto nuomos (jei tokio yra).
Valstybė kartais finansuoja religinių pastatų (ypač kultūros paveldo objektų) atnaujinimą ar restauravimą, motyvuodama viešuoju interesu išsaugoti istorines ir kultūrines vertybes. Tai nėra laikoma Bažnyčios mokesčiu, o labiau kultūros paveldo rėmimu.
3. Ar Bažnyčia moka mokesčius valstybei?
3.1. PVM (pridėtinės vertės mokestis)
- Religinė veikla
Pats liturginis ar sakramentinis darbas (Mišių aukojimas, katechezė, sielovada) nėra „ūkine komercine veikla“, todėl PVM čia netaikomas. - Komercinė veikla
Jei Bažnyčia ar parapija vykdo komercinę veiklą, pavyzdžiui, leidžia religinius leidinius pardavimui, nuomoja patalpas trečiosioms šalims ar teikia kitokias mokamas paslaugas, joms gali būti taikomi įprasti PVM reikalavimai. Priklauso nuo to, ar viršijama nustatyta apyvartos riba, kada privaloma registruotis PVM mokėtoju.
3.2. Pelno mokestis
- Ne pelno siekiančios organizacijos
Bažnyčia paprastai turi viešosios įstaigos, asociacijos arba religinės bendruomenės statusą (priklausomai nuo šalies teisinio reglamentavimo), todėl jos pajamos iš grynai religinės veiklos dažniausiai nėra apmokestinamos pelno mokesčiu. - Komercinė veikla
Jei religinė organizacija dalį veiklų vykdo kaip verslas (pvz., nuomoja pastatus, gamina ir parduoda produktus), gautos pajamos gali būti apmokestinamos kaip ir kitų ūkio subjektų pajamos. Tačiau kiekviena šalis turi specifinius įstatymus, nustatančius, kokios pajamos yra atleidžiamos nuo mokesčių, o kurios laikomos pelno siekiančia veikla.
3.3. Nekilnojamojo turto mokestis
- Išimtys sakraliniams pastatams
Religinėms apeigoms naudojami maldos namai dažnai turi specialų mokestinį statusą: daugelyje pasaulio valstybių jiems netaikomi arba taikomi labai sumažinti NT mokesčiai. - Komercinė paskirtis
Jeigu pastatai ar patalpos priklauso Bažnyčiai, bet naudojami verslui, valstybinės institucijos gali taikyti įprastą nekilnojamojo turto mokestį, atsižvelgdamos į šių patalpų faktinę paskirtį bei gaunamas pajamas.
4. Kunigų atlyginimai ir socialinės garantijos
- Parapijos lėšos
Lietuvoje kunigai dažniausiai išlaikomi iš parapijos biudžeto – aukų, skirtų Mišių metu, aukų už sakramentus (krikštą, santuoką, laidotuves). Formaliai tai nėra nustatytas valstybinis „atlyginimas“. - Vyskupijos fondas
Kai kuriose vyskupijose veikia bendri fondai, iš kurių dvasininkams paskirstomas tam tikras atlyginimas ar parama, siekiant subalansuoti parapijų ekonominius skirtumus. - Valstybinė socialinė sistema
Kunigai dažniausiai turi galimybę kaupti socialinį draudimą, sveikatos draudimą ir kitas garantijas, tačiau praktika skiriasi atsižvelgiant į kiekvienos šalies susitarimus. Pavyzdžiui, kai kurie kapelionai (ligoninių, kalėjimų, kariuomenės) dirba pagal sutartį su valstybine įstaiga ir gauna oficialų atlyginimą iš valstybės biudžeto.
5. Bendradarbiavimas su valstybe
Nepaisant Bažnyčios ir valstybės atskirties principo (įtvirtinto daugelyje demokratinių šalių, taip pat ir Lietuvos Konstitucijoje), praktikoje tarp jų egzistuoja įvairūs bendradarbiavimo ryšiai. Valstybė gali remti socialinius, švietimo ar kultūros projektus, kuriuos vykdo religinės bendruomenės. Tokia parama pasireiškia ne tik finansinėmis dotacijomis, bet ir mokesčių lengvatomis, patalpų suteikimu ar bendromis iniciatyvomis (pvz., karitatyvinė pagalba skurstantiems).
6. Bendrai
Bažnyčios mokesčių ir finansavimo sistema skirtingose šalyse susiklosto pagal istorinius, teisinius ir kultūrinius veiksnius. Nors tradicijos bei teisinė bazė įvairialypės, paprastai galioja bendri principai:
- Savanoriška parama: Dauguma religinių bendruomenių remiasi tikinčiųjų aukomis ir rėmėjų lėšomis.
- Valstybinis reguliavimas: Kai kuriose šalyse egzistuoja privalomas bažnyčios mokestis (moka piliečiai), o kitur galioja laisvas pajamų procento skyrimas ar visai nėra oficialaus mokesčio.
- Mokestinės lengvatos: Religinės apeigos, sakraliniams tikslams naudojami pastatai ir ne pelno siekianti veikla dažniausiai atleidžiama nuo įprastų verslui taikomų mokesčių.
- Kunigų algos: Dvasininkų pajamos dažniausiai kyla iš aukų, vyskupijų fondų arba valstybinių įstaigų (kapelionams).
- Valstybės parama: Visuomenės labui (ypač paveldui, švietimo ar socialinėms iniciatyvoms) valstybė gali teikti finansinę paramą arba numatyti mokesčių lengvatas.
“Bažnyčios mokesčių“ samprata apima ir istorinius dešimtinės pavidalus, ir šiuolaikinius valstybinius modelius, kuriais siekiama palaikyti religinių bendruomenių socialines ir dvasines veiklas. Nors Lietuvoje nėra vieningo, privalomo bažnyčios mokesčio, Bažnyčios pajamoms ir turtui gali būti taikomi tam tikri mokesčiai, priklausomai nuo veiklos ar turto paskirties. Ši dviejų sektorių – religinio ir valstybinio – sąveika pasižymi savitais istoriniais kompromisais ir praktiniais susitarimais, užtikrinančiais, kad dvasinės bendruomenės galėtų atlikti savo misiją, o valstybei išliktų galimybė aiškiai reguliuoti mokestinę aplinką.