Nuo seniausių laikų Bažnyčia buvo tarsi švyturys audringuose žmonijos vandenyse. Tačiau XXI amžiuje jos laivas plaukia pro visai kitokius rifus – virtualius, informacinius, kartais net ideologinius. Technologijų bumas, greičio kultūra, verslo logika ir dvasinis nuovargis suformavo naują pasaulį, kuriame klausimas „ar Bažnyčia dar reikalinga?“ skamba nebe kaip provokacija, o kaip kasdienė refleksija.
Kai net močiutė „scrollina“ „Facebooką“, o vaikai komunijos ruošiasi klausydami „YouTube“ vaizdo įrašų, natūralu, kad tikėjimas nebegyvena vien marmuriniuose altoriuose. Virtualios Mišios, parapijų „Instagram“ paskyros, krikščioniški „podkastai“ – visa tai tapo realybe. Tačiau dvasinis gyvenimas, kaip ir meilė, neperteikiamas emoji’ais.
Ar galima išpažintį paversti „chatboto“ funkcija? Kai kurie jau bando. Bet ar ekranas, net ir 4K raiškos, perteikia žmogaus širdies ilgesį, tylą, kai siela ieško Dievo? Nėra vienareikšmiško atsakymo, tačiau akivaizdu, kad Bažnyčiai tenka mokytis gyventi su „WiFi“, neprarandant ryšio su dangumi.
Verslo pasaulio logika prieš Evangeliją
Šiandien vyrauja požiūris: jei kažkas neveikia – tai neturi vertės. O vertė dažnai matuojama „engagementais“, paspaudimais, augančiomis auditorijomis. Bažnyčia tam nepritaikyta. Ji moko kantrybės, tylos, savęs dovanojimo – dalykų, kurie nestebina „algoritmų“.
Kai kurios pasaulio bažnyčios, ypač JAV, pavirto į religinius „startapus“ – su dūmais, koncertine aparatūra ir „coffee to go“ po pamaldų. Taip, žmonės ateina. Bet ar pasilieka dėl Dievo, ar dėl atmosferos? Tuo tarpu Lietuvoje vis dar gyvas gilus, tarsi molyje įsišaknijęs tikėjimas – dažnai paprastas, tylus, bet tikras. Tačiau net ir čia iššūkis – kaip nekonkuruoti su prekybos centrais, kurie per Kalėdas „spinduliuoja“ daugiau šviesos nei kai kurios bažnyčios.
Jaunimas: tarp agnostikos ir ieškojimo
Statistika rodo, kad vis daugiau jaunų žmonių pasirenka – nieko. Nei Dievo, nei velnio. Tiesiog tuštuma. Lietuvoje vis dar dominuoja katalikybė, bet formaliai. Tiesa slypi kitur – tarp tų, kurie ieško. Vienas vaikinas iš Kauno man sakė: „Man Dievas įdomus, bet ne per pamokslus. Aš jį girdžiu kalnuose.“ Ar Bažnyčia pasiruošusi išgirsti tokį tikėjimą, kuris netelpa į tradicinę formą, bet alsuoja autentiškumu?
Pasaulio pietuose, ypač Afrikoje, Bažnyčia gyva – veržli, kupina dainų, bendrystės ir tikėjimo, kurio nereikia įrodinėti. Gal tai priminimas, kad tikėjimas nebūtinai turi būti akademiškas ar steriliai suformatuotas. Jis gali būti alsuojantis, drąsus, neturintis atsakymų, bet ieškantis.
Popiežius Pranciškus bando sugrąžinti Bažnyčiai veidą – paprastą, žmogišką, artimą. Jis kalba apie ekologiją, skurdą, migraciją – ne kaip politikas, bet kaip žmogus, kuris tiki, kad Evangelija turi ką pasakyti šiuolaikinei sąžinei.
Lietuvoje taip pat gimsta nauji tikėjimo daigai: parapijų „YouTube“ kanalai, jaunimo vakarai su gitaromis, socialinės iniciatyvos, kurios nešasi Evangeliją į gatvę, į ligoninę, į vienišo žmogaus būtį. Tai nėra „bažnytinė rinkodara“ – tai mėginimas parodyti, kad tikėjimas nėra muziejinis eksponatas, bet kvietimas gyventi kitaip.
Pasaulis kinta greičiau nei kada nors. Dirbtinis intelektas rašo eiles, kuria muziką ir, galbūt, net netrukus pamokslus. Bet ar jis geba mylėti? Ar pajunta širdgėlą, kai žmogus verkia tyloje? Tikras tikėjimas prasideda ten, kur baigiasi algoritmai – ten, kur dvasia susitinka su Amžinybe.
Bažnyčiai šiandien reikia ne tik „atsinaujinti“ – jai reikia drąsos likti savimi. Būti vieta, kur galima būti silpnu. Kur ne viskas sukasi apie efektyvumą. Kur dar gyva malda. Kur per tylą galima girdėti Dievą.
Tai nėra lengva. Bet tik ši kelionė turi tikrą kryptį. Ne į viršų, ne į populiarumą – bet į gylį.
Ne visi iššūkiai ateina iš išorės. Kai kurie skaudžiausiai žeidžia Bažnyčią iš vidaus. Seksualinio išnaudojimo skandalai, ypač Vakaruose, paliko gilias žaizdas – ne tik aukoms, bet ir visai tikinčiųjų bendruomenei, kuri kartais pasijunta tarsi apgauta. Skaidrumo, atsakomybės, tikros atgailos reikalauja ne tik visuomenė, bet ir sąžiningai tikintys žmonės. Kitas opūs klausimai – Bažnyčios santykis su pinigais: ar ji moka mokesčius, kaip disponuoja aukomis, kaip skaidriai tvarkomi resursai?
Kyla ir moraliniai, globalūs klausimai: ką ji sako apie klimato kaitą, migraciją, skurdą? Ar Bažnyčia gali būti ne tik moralės sargybinė, bet ir aktyvi šių problemų sprendėja? Popiežius Pranciškus ragina – gamta nėra tik „fonas žmogui“, tai Dievo kūrinys, už kurį atsakingi visi. Ir čia Bažnyčiai tenka išmokti kalbėti ne vienam tikinčiajam, o visai planetai.
Bažnyčia – ne muziejus, o gyvas organizmas, ir šiandien ji stengiasi perbrėžti savo kontūrus. Kai kur atsiranda naujo tipo bendruomenės – mažesnės, bet artimesnės, kur kunigas pažįsta kiekvieną parapijietį vardu. Vyskupijos kviečia pasauliečius aktyviau dalyvauti sprendimų priėmime – nuo finansų skaidrumo iki socialinių projektų kūrimo. Atsiranda parapijų, kurios bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, įkuria „Caritas“ valgyklas, teikia pagalbą benamiams ar vienišiems senjorams.
Kai kuriose Europos šalyse jau veikia „žaliosios parapijos“ – bažnyčios, įsirengusios saulės baterijas, atsisakiusios plastikinių žvakidžių, skatinančios sąmoningą vartojimą. Bažnytinė edukacija taip pat keičiasi: vietoj sausų katekezės formulių – gyvi pokalbiai, debatai, net dirbtuvės, kur jaunimas aptaria tikėjimo ir gyvenimo sandūras. Kai kurie vienuolynai atvėrė duris miesto žmonėms – kviečia juos į tylos rekolekcijas, meditacijas, kūrybinius savaitgalius, kurie padeda išgirsti save ir Dievą.
Tai nėra revoliucija su transparantais, tai tylus, bet gilus persitvarkymas – lyg pavasaris, kuris ateina nepastebimai, bet nepaneigiamai. Kiekviena parapija, kiekvienas kunigas ar pasaulietis, kuris ne bijo keistis, bet kartu nori išsaugoti esmę – jau yra pokyčio ženklas. Nes tikėjimas niekada nestovi vietoje, jei yra gyvas.