Bažnyčios požiūris į vegetarizmą, veganizmą ir žaliavalgystę yra sudėtingas ir susijęs su įvairiais teologiniais, moraliniais bei praktiniais aspektais. Nors istoriškai bažnyčia tiesiogiai nereguliavo maitinimosi įpročių, ji formavo požiūrį į mitybą per moralines ir dvasines vertybes.
Biblijoje mitybos klausimai aptariami įvairiais aspektais. Pradžios knygoje pateikiama nuoroda į pradinį žmogaus santykį su maistu: „Dievas tarė: Štai aš jums duodu visas sėklas, kurios auga ant žemės paviršiaus, ir visus medžius, kurie turi vaisių su sėklomis; jie bus jūsų maistas“ (Pr 1, 29). Tai rodo, kad žmogaus prigimtinis maistas iš pradžių buvo augalinės kilmės. Tačiau po nuopuolio ir vėlesnių įvykių mitybos praktikos buvo transformuotos, o Nojaus sandoroje atsirado leidimas vartoti mėsą: „Visa, kas juda ir gyvena, bus jūsų maistas, kaip žalią augmeniją, taip ir visa tai jums atiduodu“ (Pr 9, 3).
Viduramžiais kai kurie vienuoliai ir asketai, siekdami dvasinės disciplinos, pasirinko vegetarišką ar net griežtesnę dietą. Šis pasirinkimas buvo grindžiamas noru ugdyti savikontrolę ir artėti prie Dievo. Pavyzdžiui, vienuolių benediktinų regula skatino saikingumą maiste, nors mėsos vartojimas nebuvo visiškai draudžiamas. Kiti asketai, kaip šventasis Antonijus Didysis, gyveno vien augalinės kilmės maistu, siekdami maksimalios dvasinės švaros.
Šiuolaikinėje bažnyčios doktrinoje nėra aiškaus reglamento dėl mitybos pasirinkimų. Romos katalikų bažnyčia skatina saikingumą ir ragina vengti perteklių bei maisto švaistymo. Popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si“ akcentavo atsakomybę už kūriniją, įskaitant etinį požiūrį į gyvūnų gerovę. Nors konkrečiai veganizmas ar vegetarizmas nėra įvardijamas kaip moralinė pareiga, atsakomybės už aplinką aspektai palaiko tokių pasirinkimų vertinimą.
Stačiatikių tradicijoje pasninko laikotarpiai yra svarbi dvasinės praktikos dalis. Pasninkas reikalauja atsisakyti mėsos ir pieno produktų, todėl tai atliepia vegetarizmo ir veganizmo principus, nors ir trumpais laikotarpiais. Ši praktika grindžiama noru ugdyti dvasinę discipliną ir solidarumą su kitais.
Kai kuriose šiuolaikinėse krikščionių bendruomenėse vegetarizmas ir veganizmas įgyja reikšmę kaip atsakas į moralinius gyvūnų išnaudojimo klausimus. Kai kurie teologai teigia, kad grįžimas prie augalinės mitybos atspindi Dievo plano kūrinijai harmoniją. Tačiau bažnyčia nepritaria mitybos pasirinkimų primetimui kitiems, pabrėždama laisvę sąžiningai apsispręsti.
Atsižvelgiant į šiuos aspektus, bažnyčios požiūris į vegetarizmą, veganizmą ir žaliavalgystę yra nuosaikus ir individualus. Pagrindinis akcentas skiriamas ne konkrečiai mitybos formai, bet moraliniams ir dvasiniams principams, kuriais vadovaujasi tikintieji. Citatos iš Šventojo Rašto ar Bažnyčios Tėvų tekstų gali būti naudojamos kaip įkvėpimas tiems, kurie siekia suderinti savo mitybos pasirinkimus su tikėjimu, tačiau sprendimas dėl maisto lieka sąžinės ir atsakomybės klausimu.