A. TREMTINIŲ MALDA
Jeruzale, jeigu tave užmirščiau Tokie yra žodžiai knygos, kurią parašė Hilkijo sūnaus Hasidijo sūnaus Maasajo sūnaus Nerijo sūnus Baruchas Babilone penktais metais, septintą mėnesio dieną, – tada, kai kaldėjai paėmė Jeruzalę ir sunaikino ją ugnimi. Baruchas perskaitė šios knygos žodžius klausantis Judo karaliaus Joakimo sūnui Jekonijui, klausantis visiems žmonėms, atėjusiems išgirsti skaitymo, klausantis visiems didikams ir karalių sūnums, klausantis seniūnams ir klausantis visai bendrijai, nuo mažiausio lig didžiausio, – taigi klausantis visiems, gyvenusiems Babilone prie Sūdo upės. Išgirdę jie verkė, pasninkavo ir meldėsi Viešpačiui. O paskui surinko lėšų pagal kiekvieno išgales ir pasiuntė jas į Jeruzalę Šalumo sūnaus Hilkijo sūnui kunigui Joakimui, kunigams ir visai bendrijai, buvusiai su juo Jeruzalėje. {Tai įvyko, kai jis Sivano mėnesio dešimtą dieną gavo pargabenti į Judo žemę Viešpaties Namų indus, paimtus iš Šventyklos. Šiuos sidabro indus buvo padirbdinęs Judo karalius Jošijo sūnus Zedekijas po to, kai Babilono karalius Nebukadnezaras Jekoniją, didikus, amatininkus, pareigūnus ir paprastus žmones paėmė kaip belaisvius iš Jeruzalės ir nuvarė į Babiloną.}
Jie liepė pasakyti: “Štai mes siunčiame jums lėšų nupirkti deginamųjų aukų, atnašų už nuodėmę bei smilkalų ir paruošti grūdų atnašų. Paaukokite visa ant Viešpaties, mūsų Dievo, aukuro ir melskitės už Babilono karaliaus Nebukadnezaro gyvenimą ir jo sūnaus Belšazaro gyvenimą, kad jų dienos būtų taip ilgos, kaip dangaus dienos žemėje. Tesuteikia mums Viešpats jėgų ir mūsų akims šviesos, kad galėtume saugiai gyventi Babilono karaliaus Nebukadnezaro paunksnėje ir jo sūnaus Belšazaro paunksnėje, kad ilgai jiems tarnautume ir rastume malonę jų akyse.
Kaltės išpažinimasMelskitės taip pat ir už mus Viešpačiui, mūsų Dievui, nes mes nusidėjome Viešpačiui, mūsų Dievui, ir jo įniršis bei pyktis neatlėgo ant mūsų lig šios dienos. Todėl šią knygą, kurią mes siunčiame jums, skaitykite viešai Viešpaties Namuose šventės dieną ir sueigų dienomis.
Taigi sakykite: ‘Viešpačiui, mūsų Dievui, teisumas’. O mes šiandien raustame iš gėdos, – mes, Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai, kad mes drauge su savo karaliais, didikais, kunigais, pranašais ir su savo tėvais nusidėjome Viešpaties akyse ir jam nepaklusome. Mes nei Viešpaties, savo Dievo, balso paisėme, nei laikėmės įsakymų, kuriuos Viešpats mums buvo davęs. Nuo tos dienos, kai Viešpats išvedė mūsų tėvus iš Egipto žemės, iki šiolei maištavome prieš Viešpatį, savo Dievą, ir tyčia vengėme klausyti jo balso. Todėl net šiandien sekioja mus nelaimės ir prakeiksmas, kurį Viešpats paskelbė per savo tarną Mozę tuomet, kai išvedė mūsų tėvus iš Egipto žemės, žadėdamas duoti mums kraštą, tekantį pienu ir medumi. Mes nepaisėme Viešpaties, savo Dievo, balso, visų mums per pranašus siųstų žodžių, bet visi kaip vienas elgėmės pagal savo nedoros širdies užmačias, garbinome kitus dievus ir darėme pikta Viešpaties, savo Dievo, akyse”.
“Todėl Viešpats įvykdė savo žodį, kurį buvo ištaręs mums: mūsų teisėjams, valdžiusiems Izraelį, mūsų karaliams, mūsų didikams, Izraelio ir Judo žmonėms. Jis atsiuntė mums tokių baisių nelaimių, jog niekur po dangumi nėra įvykę to, kas buvo daroma Jeruzalėje, kaip yra parašyta Mozės įstatyme, kad mes turėsime valgyti savo pačių sūnų ar dukterų kūną. Be to, jis atidavė juos visoms mūsų kaimynų karalystėms, padarė juos pasityčiojimu ir panieka visur visoms tautoms, kuriose tik Viešpats juos buvo išblaškęs. Mes esame nužeminti, o ne išaukštinti, nes nusidėjome Viešpačiui, savo Dievui, nepaklausydami jo balso.
Viešpats, mūsų Dievas, teisus. O mes, kaip mūsų tėvai, net šiandien raustame iš gėdos. Visos tos nelaimės, kuriomis mus įspėjo Viešpats, užpuolė mus, bet mes nemaldavome Viešpaties, neatsisakėme – kiekvienas iš mūsų – savo nedoros širdies kėslų. Viešpats stebėjo mūsų nusikaltimus ir atsiuntė mums nelaimę, nes teisūs yra visi Viešpaties darbai, kuriuos jis įsakė mums atlikti. Bet mes nepaisėme jo balso ir nesilaikėme mums duotų įsakymų”.
Išgelbėk mus dėl savo meilės! “Dabar, Viešpatie, Izraelio Dieve, kuris galinga ranka, ženklais ir nuostabiais darbais, didžia galybe ir pakelta dešine išvedei savo tautą iš Egipto žemės ir pasidarei vardą, kurį ir šiandien turi, mes nusidėjome, buvome nedorėliai ir sulaužėme, Viešpatie, mūsų Dieve, visus tavo įstatus. Tenusigręžia nuo mūsų tavo įniršis, nes mažai mūsų beliko tose tautose, po kurias tu mus išblaškei. Išgirsk, Viešpatie, mūsų prašymo maldą ir gelbėk mus dėl savęs paties! Suteik mums malonę tų, kurie mus išvarė iš namų, kad visa žemė sužinotų, jog tu esi Viešpats, mūsų Dievas, nes Izraelis ir jo palikuonys vadinami tavo vardu. Pažvelk į mus, Viešpatie, iš savo šventosios buveinės ir atsimink mus! Palenk savo ausį, Viešpatie, ir išklausyk! Atmerk savo akis, Viešpatie, ir pasižiūrėk, nes mes ne mirusieji, esantys mirusiųjų buveinėje, iš kurių kūno buvo atimtas alsavimas, bet tie, kurie duos garbę ir pripažinimą Viešpačiui. Kas naštos slegiamas dejuoja, kas vaikšto palinkęs ir bejėgis, kieno akys išvargo ir kas yra alkanas, tas skelbs tavo garbę ir teisumą, Viešpatie!
Ne mūsų tėvų ir karalių gerais darbais pasitikėdami ateiname pas tave maldauti gailestingumo, Viešpatie, mūsų Dieve, bet dėl to, kad atsiuntei ant mūsų galvų savo įniršį ir pyktį, kaip buvai įspėjęs mus per savo tarnus pranašus: ‘Taip kalbėjo Viešpats: palenkite savo pečius ir tarnaukite Babilono karaliui, – pasiliksite žemėje, kurią aš daviau jūsų tėvams. Bet jei nepaklausysite Viešpaties balso tarnauti Babilono karaliui,
nutildysiu Judo miestuose
ir Jeruzalės gatvėse
džiaugsmo ir linksmybės garsus,
jaunikio balsą ir nuotakos balsą.
Visa šalis taps tyrais,
liks be gyventojų’.
Bet mes nei paklausėme tavo balso, nei tarnavome Babilono karaliui, todėl tu ir įvykdei, ką buvai grasinęs per savo tarnus pranašus, kad kaulai mūsų karalių ir kaulai mūsų tėvų bus iškasti iš jų kapų. Ir iš tikrųjų jie guli numesti dienos kaitrai ir nakties šalnai. Jie mirė kęsdami didelį skausmą nuo bado, kalavijo ir maro. Taip pat dėl Izraelio karalystės ir Judo karalystės nedorumo pavertei Namus, kurie buvo vadinami tavo vardu, tuo, kas jie yra šiandien”.
Prisimenami Dievo pažadai“Betgi su mumis tu, Viešpatie, mūsų Dieve, pasielgei pagal visą savo gerumą ir begalinį gailestingumą, kaip buvai įspėjęs per savo tarną Mozę tą dieną, kai įsakei jam surašyti tavo įstatymą Izraelio vaikų akivaizdoje: ‘Jei neklausysite mano balso, tikrai ši didelė ir gausi minia taps menka saujele tautose, kur juos išblaškysiu’. Aš gerai žinau, kad jie manęs nepaklausys, nes jie yra kietasprandė tauta. Betgi savo tremties šalyje jie paims tai į širdį ir supras, kad aš, Viešpats, esu jų Dievas. Aš duosiu jiems širdį ir jautrias ausis, – jie garbins mane savo tremties šalyje ir šauksis mano vardo. // Tuomet jie liausis buvę kietasprandžiai ir, prisimindami savo tėvų, nusidėjusių Viešpačiui, likimą, gręšis nuo savo nedorų darbų. O aš parvesiu juos į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau jų tėvams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jie vėl jį valdys. Aš juos padauginsiu, – nemažės jų skaičius. Aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta, – niekad daugiau nebevarysiu savo tautos Izraelio iš krašto, kurį jiems daviau”.
“Visagali Viešpatie, Izraelio Dieve, siela, prislėgta sielvarto, ir dvasia, prislėgta baimės, šaukiasi tavęs! Išgirsk, Viešpatie, ir pasigailėk, nes tau mes nusidėjome! Tu viešpatauji amžinai, tuo tarpu mes žūstame amžinai. Visagali Viešpatie, Izraelio Dieve, išgirsk maldą Izraelio likučio – vaikų tų, kurie nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir tau nusidėjo. Užtat ir persekioja mus nelaimės. Neprisimink dabar mūsų tėvų nedorųjų darbų, bet prisimink savo ranką ir vardą, nes tu esi Viešpats, mūsų Dievas. Tave, Viešpatie, mes norime šlovinti! Juk tu įdiegei savo baimę į mūsų širdis šauktis tavo vardo. Šlovinsime tave savo tremtyje. Pašalinome iš savo širdžių visą nedorumą mūsų tėvų, kurie tau nusidėjo. Štai mes šiandien vargstame tremtyje, kur tu mus išblaškei užgauliojimui, prakeikimui ir bausmei už nedorybes mūsų tėvų, kurie paliko Viešpatį, mūsų Dievą”.
B. POEMA APIE IŠMINTĮ
“Klausyk, Izraeli, gyvenimo įsakymų,
dėmėkis, kad žinotumei, kas išmintinga.
Kas atsitiko, Izraeli,
kad esi savo priešų žemėje,
sensti svečioje šalyje,
susiteršęs mirusiais,
priskirtas prie žengiančiųjų į Požemį?
Nusigręžei tu nuo išminties šaltinio!
Jei būtumei ėjęs Dievo keliu,
gyventumei ramybėje per amžius.
Suvok, kur glūdi išmanymas,
kur stiprybė,
kur supratimas,
kad tada suvoktum,
kur ilgas gyvenimas ir gyvastis, kur akių šviesa ir ramybė.
Kas rado išminties buveinę,
kas įsiveržė į jos lobynus?
Kur yra tautų valdovai
ir tie, kurie viešpatavo net žemės žvėrims,
žaidė su padangių paukščiais?
Kur tie, kurie krovė sidabrą ir auksą,
žmonių taip branginamą,
ir jų turtams nebuvo galo?
Kur tie, kurie rūpestingai kalė, apdirbdami sidabrą,
bet nepaliko savo darbo ženklo?
Jie pradingo, nužengė į Požemį,
o jų vietoje kiti iškilo.
Naujosios kartos matė šviesą,
gyveno krašte,
betgi kelio į išmintį nesurado.
Jos takų jie nesuvokė
ir jos neieškojo, –
netgi jų palikuonys turi būti toli nuo kelio į ją.
Apie ją nebuvo kalbama Kanaane,
ji nebuvo matoma Temane.
Netgi Hagaros vaikai,
ieškantys pažinimo žemėje,
Midjano ir Temano pirkliai – pasakų sekėjai,
ieškantys išmanymo,
nežinojo kelio į išmintį,
jos takų neėmė į širdį.
O Izraeli, kaip dideli yra Dievo Namai,
kaip beribė yra jo viešpatystės vieta.
Didelė ir bekraštė,
erdvi ir neišmatuojama.
Ten gimė garsieji senovės laikų milžinai,
be galo aukšti, įgudę kariauti.
Ne juos Dievas išsirinko,
ne jiems davė kelią į išmintį:
jie žuvo, stokodami išmanymo,
žuvo dėl savo kvailumo.
Kas gi užžengė į dangų ir jos pasiėmė
ar parsinešė jos nuo debesų?
Kas gi perplaukė jūrą, ją susirado
ir nusipirko už gryną auksą?
Niekas nežino į ją kelio,
niekas nesuvokia jos takų.
Bet tas, kuris visa žino, pažįsta ją,
ištyrė ją savo žinojimu.
Jis sukūrė žemę visiems laikams,
pripildė ją keturkojų gyvulių;
jis siunčia šviesą – ir ji sklinda,
atšaukia ją – virpėdama ji paklūsta.
Žvaigždės džiugiai žėri joms nustatytu laiku,
kada jas pasišaukia, jos atsako: “Mes čia!” –
su džiaugsmu šviesdamos savo Kūrėjui.
Jis yra mūsų Dievas,
joks kitas negali jam prilygti
: jis ištyrė visą išminties kelią,
padovanojo ją savo tarnui Jokūbui,
savo mylimam sūnui Izraeliui.
Paskui jis pasirodė žemėje
ir gyveno tarp žmonių”.
Ji yra Dievo įsakymų knyga,
amžinai tveriantis įstatymas.
Kas tik jo laikosi, atras gyvenimą,
kas jo nesilaiko, mirs.
Sugrįžk, Jokūbai, stverkis jos,
eik jos nušviestas į spindesį.
Savo garbės kitam neatiduok
nei savo pirmumo teisės – svetimai tautai.
Izraeli, mes esame laimingi,
nes mums apreikšta, kas Dievui patinka”.
C. JERUZALĖ GUODŽIA TREMTINIUS
Drąsos, mano tauta,
tu, Izraelio likuti!
Buvote parduoti tautoms
ne sunaikinimui.
Buvote atiduoti priešams,
nes rūstinot Dievą.
Užrūstinot savo Kūrėją,
dėdami atnašas demonams,
o ne Dievui.
Užmiršot amžinąjį Dievą,
kuris jus penėjo,
ir nuliūdinot Jeruzalę,
kuri jus auklėjo.
Juk ji, matydama užgriūvantį jus Dievo pyktį,
sakė: “Klausykitės jūs, Ziono kaimynai,
atsiuntė man Dievas didelį skausmą.
Juk aš mačiau nelaisvę,
kurią Amžinasis atsiuntė
mano sūnums ir dukterims.
Su džiaugsmu juos auklėjau,
bet su verksmu ir skausmu juos išleidau.
Tenedžiūgauja nė vienas,
kad aš našlė, netekusi daugelio.
Dėl savo vaikų nuodėmių
likau nelaiminga, –
dėl to, kad jie nuklydo nuo Dievo įstatymo,
nepaisė jo įstatų,
nėjo Dievo įsakymų keliais
ir nežengė jo teisumo nurodytais takais.
Ateikite, Ziono kaimynai,
prisiminkite mano sūnų ir dukterų nelaisvę,
siųstą jiems Amžinojo.
Jis atvedė prieš juos tautą iš toli,
nuožmią tautą, šnekančią svetima kalba,
neturinčią pagarbos senam
nei pasigailėjimo vaikui.
Mylimus sūnus jie atėmė iš šios našlės,
paliko mane vienišą, be dukterų.
Kuo gi aš galiu jums padėti?
Tik tas, kuris sukėlė jums tiek nelaimių,
tegali jus išgelbėti iš priešų rankos.
Eikite, mano vaikai, eikite:
pasiliksiu nelaiminga.
Nusivilkau ramybės drabužį,
apsivilkau ašutine prašymo maldai
ir, kol būsiu gyva, šauksiuos Amžinojo.
Drąsos, mano vaikai!
Šaukitės Dievo,
kuris išgelbės jus iš priespaudos –
iš priešų rankos.
O aš patikėjau Amžinajam jūsų išgelbėjimą,
atėjo man džiaugsmas iš Šventojo
dėl gailestingumo, kuris greitai pasieks jus
nuo Amžinojo, jūsų Gelbėtojo.
Su verksmu ir skausmu aš jus
išleidau, bet Dievas jus man parves
su linksmybe ir džiaugsmu amžiams.
Kaip Ziono kaimynai neseniai matė jūsų nelaisvę,
taip veikiai jie matys jums Dievo duotą išgelbėjimą,
ateinantį su didžia Amžinojo garbe ir žėresiu.
Vaikai, kantriai kęskite pyktį,
kuris atėjo jums iš Dievo.
Priešai tave persekiojo,
veikiai matysi jų sunaikinimą
ir lipsi jiems ant sprando.
Mano išlepinti vaikai žengė duobėtu keliu,
priešų varomi it pagrobta kaimenė.
Būkite drąsūs, vaikai!
Šaukitės Dievo,
nes tas, kuris jums tai atsiuntė,
jus prisimins!
Kaip buvote nuolat nusiteikę nuklysti nuo Dievo,
taip dabar dešimt kartų labiau jo ieškokite,
nes tas, kuris atsiuntė jums nelaimes,
sugrąžins su išgelbėjimu jums ir amžiną džiaugsmą”.
D. JERUZALĖ PAGUODŽIAMA
“Drąsos, Jeruzale!
Tas, kuris tau vardą davė, tave paguos.
Baiminasi tie, kurie tave skriaudė
ir džiūgavo dėl tavo žlugimo.
Baiminasi miestai, kur tavo vaikai vergavo,
baiminasi miestas, paėmęs tavo sūnus.
Kaip anas miestas džiaugėsi dėl tavo žlugimo
ir džiūgavo dėl tavo griuvėsių,
taip jis sielvartaus dėl savo sunaikinimo.
Atimsiu jam džiaugsmą turėti aibę gyventojų, –
virs gedulu jo džiūgavimas.
Amžinojo ugnis ant jo kris ilgą laiką,
ir nuo tada jame apsigyvens demonai.
Pažvelk į rytus, Jeruzale!
Pamatyk džiaugsmą,
kuris tau sklinda iš Dievo.
Štai! Džiūgaudami Dievo šlove,
pareina tavo vaikai,
kuriuos kadaise išleidai,
Šventojo žodžiu surinkti iš rytų ir vakarų.
Jeruzale, nusivilk savo gedulo ir skurdo drabužį,
apsivilk amžinu Dievo šlovės grožiu.
Apsigaubk Dievo teisumo skraiste,
užsidėk ant galvos Amžinojo šlovės gaubtuvą,
nes Dievas parodys tavo spindesį visai žemei.
Tu būsi amžinai Dievo vadinama
‘Ramybe per Teisumą’ ir ‘Šlove per Dievo garbinimą’.
Kelkis, Jeruzale!
Atsistok aukštumoje, pažvelk į rytus
ir pasižiūrėk į savo vaikus,
surinktus iš rytų ir vakarų Šventojo žodžiu
ir džiūgaujančius, nes Dievas juos atsiminė.
Priešų varomi, jie išėjo pėsti iš tavęs,
bet Dievas parves juos tau,
nešamus su pagarba tarsi karališkame soste.
Nes Dievas nutarė,
kad aukšti kalnai ir amžinos uolos būtų sulyginti,
daubos ir slėniai užpilti, sulyginant su žeme,
idant Izraelis galėtų saugiai žygiuoti gaubiamas Dievo šlovės.
Dievo liepimu miškai ir visi kvapūs medžiai
teiks Izraeliui pavėsį,
nes Dievas džiaugsmingai ves Izraelį,
nušviestą savo šlovės,
gailestingumo ir teisumo”.
E. JEREMIJO LAIŠKAS
Nuorašas laiško, Jeremijo siųsto belaisviams, kurie turėjo būti babiloniečių karaliaus išvaryti į Babiloną, skelbiančio jiems, ką Dievas buvo jam įsakęs. Už nuodėmes, kuriomis jūs nusidėjote Dievui, esate babiloniečių karaliaus Nebukadnezaro išvaromi kaip belaisviai į Babiloną. Taigi, pasiekę Babiloną, ten jūs išbūsite daugel metų – ilgą laiką, septynias kartas. Po to aš parvesiu jus iš ten ramybėje. O dabar Babilone jūs matysite ant žmonių pečių nešamus dievus, padirbtus iš sidabro, aukso ir medžio, keliančius pagonims baimę. Užtat būkite budrūs! Nepasidarykite panašūs į pagonis ir neturėkite jokios jų dievų baimės, kai matote minią prieš juos ar už jų puolant kniūbsčia. Verčiau sakykite sau: “Tu, Viešpatie, turi būti garbinamas!” O mano angelas yra su jumis, jis jūsų gyvasties sargas.
Juk jų liežuvis dailidės nulygintas, o jie patys aptraukti auksu ir sidabru, tačiau jie yra apgaulė ir kalbėt negali. Tarsi mergaitei, mėgstančiai puošmenis, žmonės atneša aukso ir pina vainikus savo dievų galvoms. Kartais kunigai pasiima sidabrą ir auksą nuo savo dievų ir sunaudoja sau, net dalį jo duoda kekšėms prieangyje. Jie aprengia šiuos dievus sidabro, aukso ir medžio drabužiais tarsi žmones, tačiau tie dievai nei nuo rūdžių, nei nuo kandžių išsigelbėt negali. Apvilkus juos purpuro drabužiu, vis tiek reikia nušluostyti nuo jų veido šventyklos dulkes, kurios ant jų storai nusėda. Kiekvienas turi skeptrą, kaip srities valdovas žmogus, tačiau nepajėgia nubausti mirtimi to, kas jį užgauna. Kiekvienas laiko dešinėje kirvį ar durklą, tačiau nepajėgia pats išsigelbėti nuo karo ar plėšikų. Iš to aišku, kad jie jokie dievai. Todėl jų nebijokite!
Lygiai kaip molio puodas, kartą žmogaus sudaužytas, niekam neduoda naudos, taip ir tie, pastatyti jų šventyklose. Jų akys pilnos dulkių nuo praeivių kojų. Lygiai kaip visur užrakinamos durys žmogui, kuris nusikalto karaliui ir nuteistas mirti, taip kunigai apsaugo jų šventyklas vartais, skląsčiais ir užkaiščiais, kad jų neišneštų plėšikai. Jiems daugiau lempų jie uždega negu sau patiems, o dievai negali nė vieno jų matyti. Jie yra lyg šventyklos sienojai, kurie, sakoma, iš vidaus sugraužiami. Nors iš žemės atšliaužusios kinivarpos sugraužia juos ir jų apdarus, jie nieko nejaučia. Jų veidai pajuodę nuo šventyklos dūmų. Šikšnosparniai, kregždės ir visokie paukščiai nutupia ant jų kūno ir galvos, po juos laipioja katės. Žinokite tad, jog jie nėra dievai, ir jų nebijokite!
Net auksas, kuriuo jie yra aptraukti dėl gražumo, žiba tik tuomet, kai kas nors nuvalo jo paviršių. Netgi kai buvo liejami, jie nejautė nieko. Kad ir kiek būtų buvę už juos sumokėta, gyvybės alsavimo neturi. Kadangi yra be kojų, žmonėms reikia juos nešti ant pečių, tuo visiems parodant jų niekybę. Ir juos garbinantieji turi gėdytis, nes kai jie parpuola ant žemės, patys nebegali atsikelti. Jie patys negali pajudėti, jei kas juos ir pastato, negali patys atsistoti, kai parpuola. Atnašos padedamos šalia jų tarsi šalia mirusiųjų. Jų kunigai uždarbiauja, pardavinėdami atnašas savo naudai. Net jų žmonės susūdo dalį mėsos sau, nesidalija niekuo nei su vargšais, nei su ligoniais. Moterys savo kraujoplūdžio metu ir gimdyvės liečia jų atnašas. Žinodami tad, jog jie nėra dievai, jų nebijokite.
Kaipgi jie gali būti vadinami dievais? Juk net moterys aukoja atnašas tiems dievams iš sidabro, aukso ir medžio! Jų šventyklose kunigai tupi su nuplyšusiais drabužiais, nukirptais plaukais bei barzdomis ir nedengtomis galvomis. Jie šaukia ir rėkia savo dievų akivaizdoje, kaip kiti kad daro laidotuvių puotoje. Kunigai paima kai ką iš dievų drabužių ir jais apvelka savo žmonas ir vaikus. Ar jie patiria iš ko nors ką pikta, ar ką gera, negali už tai atsilyginti; jie negali padaryti žmogaus karaliumi nei jo nušalinti. Lygiai taip jie niekam negali duoti nei turtų, nei pinigų. Jei kas, davęs jiems įžadą, neištesės, jie negali iš jo išreikalauti. Negelbsti žmogaus nuo mirties nei vaduoja silpnojo nuo galingojo. Aklam žmogui regėjimo jie nesugrąžina nei žmogaus, esančio bėdoje, negelbsti. Jie nei našlės pasigaili, nei našlaičiui padeda. Šie mediniai dievai, aptraukti sidabru ir auksu, panašūs į atkirstus nuo kalno akmenis. Jų garbintojai bus sugėdinti. Kaipgi tad galima manyti ar tvirtinti, kad jie yra dievai?
Netgi patys kaldėjai jų negerbia. Užtikę kurčnebylį – žmogų, negalintį kalbėti, jį tempia prie Belio ir reikalauja, kad dievas prakalbėtų, lyg tas žmogus suprastų. Jie patys nepajėgia apsigalvoti ir pamesti šiuos dievus, nes stokoja supratimo. O jų moterys, apsijuosusios virvelėmis, sėdi pakelėse, degindamos sėlenas vietoj smilkalų. Kai kuri iš jų, pasirinkta kokio nors praeivio, su juo paguli, ji šaiposi iš savo kaimynės, kad toji nebuvo taip pagerbta, kaip jinai, ir kad jos virvelė tebėra nepertraukta. Visa, kas daroma su anais dievais, yra apgaulė. Kaipgi tat galima manyti ir tvirtinti, kad jie dievai?
Jie yra dailidžių bei auksakalių padirbti ir tėra tik tas, kuo šie amatininkai norėjo, kad jie būtų. Jų dirbėjai patys ilgai negyvena. Kaipgi gali jų padirbti daiktai būti dievais? Jie savo įpėdiniams paliko apgaulę ir gėdą. Juk kai karas ar nelaimės juos užklumpa, kunigai tariasi tarpusavyje, kur pasislėpti drauge su jais. Kaipgi tat gali kas nesuvokti, kad tai jokie dievai, kai jie patys nepajėgia apsisaugoti nuo karo ar nelaimių? Juk jie yra iš medžio, auksu ir sidabru aptraukti! Ilgainiui jie bus žinomi kaip apgaulė. Visoms tautoms ir karaliams bus aišku, kad jie nėra dievai, o žmogaus rankų darbai, ir jie neturi jokios dieviškos galios.
Kam gi dar nėra aišku, kad jie ne dievai? Krašto karaliaus jie nepaskiria nei duoda žmonėms lietaus. Nei savo pačių teisių jie negina, nei atgauna, kas buvo neteisėtai paimta, nes jie bejėgiai. Jie yra tarsi varnos tarp dangaus ir žemės. Juk kilus gaisrui šių medinių, auksu ir sidabru aptrauktų dievų šventykloje, kunigai, tiesa, bėga ir išsigelbsti, o patys dievai sudega ugnyje drauge su sienojais. Pasipriešinti karaliui ar priešams jie negali. Kaipgi tad galima įsivaizduoti ar manyti, kad jie yra dievai?
Nei nuo vagių, nei nuo plėšikų šie mediniai, sidabru ir auksu aptraukti dievai neišsigelbsti. Nuo jų vagys jėga nulupa auksą bei sidabrą ir pabėga su drabužiais, kuriais jie buvo apvilkti. O jie negali net sau pagelbėti. Kur kas geriau būti karaliumi, rodančiu savo drąsą, ar namų apyvokai reikalingu indu, kuriuo giriasi jo savininkas, negu šiais netikrais dievais; geriau būti namų durimis, kurios saugo visa, kas viduje, negu šiais netikrais dievais; geriau būti mediniu stulpu karaliaus rūmuose, negu šiais netikrais dievais! Juk saulė, mėnulis ir žvaigždės, būdami šviesūs ir atlikdami sau skirtą tarnybą, mielai paklūsta. Panašiai ir žaibas, kai švysteli, yra gražus pasižiūrėti; taip pat yra ir su vėju, pučiančiu kiekviename krašte. Ir debesys, kai Dievas jiems įsako plaukti viršum visos žemės, vykdo, kas įsakyta; ir ugnis, pasiųsta iš aukštybių sudeginti kalnų ir miškų, daro, kas paliepta. O šie netikri dievai neprilygsta jiems nei gražumu, nei galybe, todėl neįtikėtina ir negali būti tvirtinama, kad jie yra dievai. Jie nei teisingumą įgyvendina, nei žmogui gera padaro. Žinodami tad, jog jie nėra dievai, jų nebijokite!
Ir karalių jie negali nei prakeikti, nei palaiminti. Tautoms į ženklus dangaus skliaute jie nerodo, nei spindi kaip saulė, nei šviečia kaip mėnulis. Gyvuliams geriau negu jiems, nes, bėgdami į pastogę, gali savimi pasirūpinti. Taigi mums nėra nė mažiausio įrodymo, kad jie yra dievai, – todėl jų nebijokite!
Juk kaip baidyklė agurkų darže nieko neišsaugo, taip yra ir su mediniais, auksu bei sidabru aptrauktais dievais. Lygiai kaip erškėčių krūmas sode, ant kurio nutupia visokiausi paukščiai, arba kaip patamsin numestas lavonas, tokie yra jų iš medžio, sidabru ir auksu aptraukti dievai. Iš sudūlėjusio purpuro ir lino ant jų galima pažinti, kad jie jokie dievai. Galop ir jie patys sudūlės ir bus krašto gėda. Juo geriau teisiam, stabų neturinčiam žmogui, nes gėda jo nepalies.