Šv. Barboros diena, švenčiama gruodžio 4 dieną, yra skirta pagerbti šventąją Barborą, kuri yra laikoma kalnakasių, artilerijos karių, statybininkų ir kitų pavojingose profesijose dirbančių žmonių globėja. Šventoji Barbora gyveno III amžiuje ir, pasak legendos, buvo kankinė, ištikimai išlaikiusi savo tikėjimą net ir persekiojimo metu. Ji yra viena iš 14 pagalbininkų šventųjų, kurie meldžiami kaip globėjai įvairių profesijų ir situacijų, ypač tokių, kur reikalinga apsauga nuo pavojų.
Barbora buvo kilusi iš pagoniškos šeimos, o jos tėvas Dioskoras buvo labai griežtas ir priešiškas krikščionybei. Kai ji tapo krikščione, Dioskoras ją uždarė bokšte, kad ji negalėtų bendrauti su kitais tikinčiaisiais. Nepaisant šių sunkumų, Barbora liko ištikima savo tikėjimui ir meldėsi, net kai jos gyvenimas buvo pavojingas. Pagal legendą, Barbora ne tik slėpė savo tikėjimą, bet ir bandė išlaikyti jį stiprų bei gyvą. Jos bokšte buvo pastatyti trys langai, kurie simbolizavo Švenčiausiąją Trejybę – Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Kai Dioskoras sužinojo apie jos krikščionišką tikėjimą, jis pats įskundė ją vietos valdžiai. Barbora buvo kankinama, bet ji tvirtai laikėsi savo tikėjimo. Galiausiai, po daugybės kankinimų, jos tėvas pats įvykdė mirties bausmę nukirsdamas jai galvą. Pagal tradiciją, iš karto po šio įvykio Dioskorą ištiko žaibas, ir jis pats mirė nuo Dievo bausmės. Dėl šios legendos Barbora laikoma viena iš tų šventųjų, kurie saugo nuo netikėtos ir smurtinės mirties, taip pat nuo griaustinio ir ugnies.
Šv. Barboros kultas itin išplito Europoje viduramžiais, ypač tarp žmonių, dirbančių pavojingose srityse, kur buvo didelė grėsmė gyvybei. Kalnakasiai ir artilerijos kariai pradėjo ją garbinti, nes tikėjo, kad Barbora gali apsaugoti nuo sprogimų, urvų griūčių ir kitų staigių nelaimių. Jos atvaizdas dažnai randamas kalnakasių koplyčiose ar šachtose, o kariuomenėje ir statybos darbuose jos vardas minimas kaip apsauga nuo sprogimų ir kitų pavojų.
Šv. Barboros dieną tikintieji dažnai meldžiasi už jos užtarimą ir apsaugą. Ji taip pat yra siejama su mirusiųjų globėja, nes viduramžiais buvo tikima, kad Barbora gali suteikti staiga mirusiems žmonėms dvasinę apsaugą ir priimti juos į Dievo karalystę. Ši šventė yra susijusi su pasiruošimu mirčiai ir susitaikymu su savo tikėjimu bei Dievu, nes šventoji Barbora savo gyvenimu pademonstravo, kad net didžiausiuose sunkumuose galima išlaikyti tikėjimą.
Vokietijoje ir kitose Europos šalyse per Barboros dieną yra paprotys sodinti vyšnių šakeles. Šios šakelės, jei jos pražysta iki Kalėdų, laikomos geros sėkmės ženklu. Šis paprotys simbolizuoja viltį ir atgimimą, nes vyšnių šakelės žydėjimas viduryje žiemos primena Kristaus atėjimą ir gyvenimo pergalę prieš mirtį. Taip pat kai kuriose šalyse Barboros diena švenčiama su procesijomis ir apeigomis, skirtomis pagerbti kalnakasius ir karius.
Bažnyčioje Šv. Barboros diena yra minima kaip šventė, skatinanti tikinčiuosius apmąstyti savo tikėjimą ir ryžtingumą net sunkumų akivaizdoje. Barbora tampa stiprybės simboliu, įkvepiančiu tikinčiuosius drąsiai laikytis savo vertybių ir tikėjimo nepaisant aplinkybių.
NBarboros kankinystės istorija ir drąsus tikėjimas primena daugelį Naujajame Testamente minimų temų, ypač apie ištikimybę Dievui ir tikėjimo vertę net susiduriant su pavojumi ar persekiojimu.
Apaštalų darbai 14:22
„Stiprindami mokinių dvasią ir ragindami ištverti tikėjime, nes, kaip sakė jie, mums reikia per daugelį vargų įeiti į Dievo karalystę.“
Mato evangelija 10:22
„Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo, bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“
Eilutės išreiškia tikėjimo tvirtumo svarbą ir primena, kad persekiojimas ir sunkumai gali tapti išbandymais, tačiau tikėjimas ir ištikimybė galiausiai atves į išganymą. Šv. Barbora yra puikus pavyzdys to, kaip drąsiai išlaikytas tikėjimas gali tapti įkvėpimu visiems, susiduriantiems su sunkumais.