Balaamo asilo istorija aprašyta Senojo Testamento Skaičių knygoje, 22 skyriuje. Tai viena iš keisčiausių ir labiausiai įsimenančių Biblijos scenų, kur gyvūnas prabyla žmogaus balsu.
Balaamas buvo pranašas, gyvenęs ne Izraelyje. Moabo karalius Balakas, išsigandęs artėjančių izraelitų, pasikvietė jį prakeikti tautą, kuri, pasak jo, buvo per daug galinga. Balaamas iš pradžių atsisako, bet galiausiai, gavęs leidimą iš Dievo, iškeliauja pas Balaką, pasiėmęs asilę.
Kelionėje nutinka neįprastas dalykas. Dievas supyksta, kad Balaamas eina, nors leido jam keliauti, bet su sąlyga, kad sakys tik tai, ką Jam pasakys. Todėl Dievas pastato angelą su ištrauktu kardu Balaamui kelyje, tačiau pranašas jo nemato. Asilė – mato. Ji triskart nukrypsta nuo kelio, spaudžiama baimės, ir triskart Balaamas ją muša.
Trečią kartą, kai asilė sustoja ir tiesiog sugula po Balaamu, Dievas atveria jai burną. Ji paklausia: „Ką tau padariau, kad jau triskart mane mušei?“ (Sk 22, 28). Balaamas atsako, kad ji elgėsi kvailai ir kad, jei turėtų kardą, nužudytų ją. Tada Viešpats atveria ir Balaamo akis, ir jis pamato priešais stovintį angelą su kardu.
Angelas priekaištauja: jei asilė nebūtų sustojusi, jis būtų nužudęs Balaamą, o asilę palikęs gyvą. Balaamas suvokia savo kaltę ir sako: „Nusidėjau… Jei tau nepatinka, grįšiu atgal“ (Sk 22, 34). Bet angelas leidžia jam tęsti kelionę, primindamas, kad gali sakyti tik tai, ką jam įsakys Dievas.
Ši istorija turi daug sluoksnių. Viena vertus, ji parodo, kad net gyvūnas gali būti Dievo įrankiu. Kita vertus, ji atskleidžia, kad žmogus, kuris turi matyti dvasiškai, dažnai būna aklesnis už gyvūną. Balaamas yra pranašas, bet nemato, o asilė mato ir gelbsti jo gyvybę. Tai net šiokia tokia ironija – gyvūnas turi pamokyti žmogų, kuris mano esąs Dievo balsas.
Tai istorija apie tai, kad ne visi pranašai visada klausosi Dievo. Kartais Dievas kalba net per tai, ko laikome nevertingu ar nebyliu.