Babilono nelaisvė – vienas reikšmingiausių įvykių Senojo Testamento istorijoje, palikęs gilų pėdsaką žydų tautos sąmonėje. Tai laikotarpis, kai Jeruzalė buvo užimta Babilono kariuomenės, o didžioji dalis gyventojų ištremta į svetimą kraštą.
Priežastys ir įvykiai iki tremties
Iki nelaisvės Izraelis buvo suskaldytas į dvi karalystes – Izraelį šiaurėje ir Judą pietuose. Izraelio karalystė jau buvo užkariauta Asirijos 722 m. pr. Kr., o Judėjos karalystė išliko dar daugiau nei šimtmetį, kol 605 m. pr. Kr. prasidėjo Babilono išpuoliai. Babilono valdovas Nebukadnecaras II kelis kartus užpuolė Jeruzalę, kol galiausiai 586 m. pr. Kr. miestas buvo visiškai sunaikintas, o šventykla sudeginta.
Tremties laikotarpis
Žydai buvo išvaryti į Babiloną, kur gyveno daugiau nei penkiasdešimt metų. Nors kai kurie išliko Jeruzalėje, didžioji dalis aukštuomenės ir amatininkų buvo ištremti. Babilono nelaisvės metu žydai gyveno tarp pagonių, tačiau jų tikėjimas nebuvo prarastas. Šis laikotarpis tapo tikėjimo išbandymu, bet kartu ir atsinaujinimo laikotarpiu, nes tremtiniai pradėjo labiau vertinti savo tradicijas ir įstatymus.
Biblijos liudijimai
Babilono tremtis aprašyta daugelyje Senojo Testamento knygų. Karalių knygos, Kronikų knygos, Jeremiaus pranašystės, Ezekielio knyga, Danieliaus knyga atskleidžia ne tik istorinius įvykius, bet ir teologines tremties pasekmes. Psalmėse išreiškiamas skausmas dėl prarastos tėvynės:
„Kaip gi giedosime Viešpaties giesmes svetimoje žemėje?“ (Ps 137:4).
Pranašai Jeremijas ir Ezekielis skelbė, kad tremtis yra bausmė už nuodėmes, tačiau taip pat vylėsi, jog Dievas sugrąžins tautą į pažadėtąją žemę.
Sugrįžimas iš Babilono
539 m. pr. Kr. Persijos karalius Kyras II užkariavo Babiloną ir leido tremtiniams grįžti į savo kraštą. 538 m. pr. Kr. paskelbtu įsaku jis leido atstatyti Jeruzalės šventyklą. Sugrįžimas buvo lėtas, bet palaipsniui žydai vėl įsikūrė savo žemėje ir atnaujino religines praktikas.
Reikšmė žydų istorijoje
Babilono nelaisvė pakeitė žydų tautos sampratą apie tikėjimą. Šventyklos sunaikinimas ir tremtis privertė stipriau įsigilinti į Toros mokymą, nes religinis gyvenimas nebegalėjo suktis tik apie aukojimus šventykloje. Iš šio laikotarpio kilo sinagogų sistema, kurioje daugiau dėmesio skirta Rašto skaitymui ir maldai.
Babilono nelaisvė buvo vienas sudėtingiausių laikotarpių Izraelio istorijoje, tačiau jis tapo ir dvasinio atsinaujinimo pradžia. Tremtis sustiprino žydų tapatybę, o sugrįžimas tapo nauju etapu, vedusiu prie judaizmo vystymosi ir išlikimo per vėlesnius išbandymus.