Babilonas stovėjo ant Eufrato upės kranto – dabartiniame Irake, netoli Bagdado. Tai buvo ne šiaip miestas, o vienas iš galingiausių ir išmintingiausių pasaulio centrų, ypač valdant karaliui Nebukadnecarui II (VI a. pr. Kr.). Jo vardas – Babel (bāb ilu) – reiškė „Dievo vartai“, bet pranašams jis tapo atviro sukilimo prieš Dievą ženklu.
Babilonas ne tik kovojo su Izraeliu. 586 m. pr. Kr. jis užėmė Jeruzalę, sudegino Šventyklą, sugriautą Dievo namus ir ištrėmė tautą į nelaisvę. Tai buvo daugiau nei karinė nelaimė – tai buvo tikėjimo sukrėtimas, kai Dievo pažadas atrodė žlugęs, o Jo tauta atsidūrė tarp svetimų dievų.
Pranašai Jeremijas ir Ezechielis būtent tuo metu prabilo aštriausiai. Jeremijas pranašavo, kad Dievas panaudos Babiloną kaip lazdą prieš savo tautą, bet vėliau tą pačią lazdą sulaužys. Babilonas buvo ir Dievo įrankis, ir Jo pasmerktoji. Priešiškas ne vien dėl jėgos, bet dėl puikybės, dėl bandymo tapti tuo, kuo tik Dievas gali būti.
Nebukadnecaras ne tik sugriovė miestus. Jis išdidžiai pasistatė sau sostinę, kurios centre buvo Marduko šventykla – dievo, kuris Babilone buvo aukščiausias. Šventykloje stovėjo garsusis ziuguratas, galimai įkvėpęs Babelio bokšto mitą. Tai buvo miesto religijos simbolis: žmogus kylantis į dangų savo pastangomis.
Būtent šis bokšto siekis tapti dievu pranašams kėlė siaubą. Jie matė Babiloną ne tik kaip miestą, bet kaip civilizacinę alternatyvą Dievui – didingą, pažangią, bet dvasiškai tuščią. Tai buvo pasaulis be sąžinės – tik su įstatymais. Be pranašų – tik su astrologais. Be šventovės – tik su šventykla.
Babilonas griuvo 539 m. pr. Kr., kai jį be didelio mūšio užėmė persų karalius Kiras Didysis. Jis leido žydams grįžti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą. Miestas dar kurį laiką gyvavo, bet pamažu virto šešėliu, o vėliau – dykuma. Aleksandras Makedonietis planavo jį atstatyti, bet mirė prieš spėdamas. Tai buvo tarsi Dievo patvirtinimas: miestas, kuris norėjo būti dangus, liko dulkėmis.
Babilonas mirė tyliai. Be gaisrų, be sunaikinimo. Jis išnyko, kai žmonės nustojo jį gerbti, kai žvaigždės nustojo jame kalbėti, kai Dievas sugrąžino savo tautą namo.
Ir todėl pranašai jo bijojo. Ne todėl, kad jis buvo galingas. Bet todėl, kad jis atrodė kaip rojus, net būdamas dvasinis kalėjimas. Babilonas buvo miestas, kuris žinojo viską – išskyrus nuolankumą. Tai jis ir buvo – galingas, bet tylus Dievo priešas.
Šiuo metu istorinio Babilono vietoje yra Irakas, apie 85 km į pietus nuo Bagdado. Tiksliau – netoli nedidelio miestelio, vadinamo Al-Hillah, Babilo provincijoje. Tai archeologinė vietovė, kurioje liko griaučiai to, kas kadaise buvo imperijos širdis: atkastos šventyklų liekanos, žymiųjų Ishtaros vartų kopijos, dalis karališkųjų rūmų, kanalų ir miesto sienų. Didžioji dalis to, ką matome šiandien – ruinų kompleksas, tačiau aplink vis dar gyvena žmonės, dirba ūkininkai, o vieta yra pasiekiama lankytojams (kai saugumo situacija leidžia). 1990-aisiais Saddamas Husseinas bandė iš naujo atgaivinti Babilono šlovę: ant senųjų pamatų jis pastatė save šlovinančius pastatus, išdeginęs plytas su užrašu „Saddamas, Babilono atstatytojas“. Tai buvo daugiau propagandinis nei archeologinis projektas – ir jis daug kur sunaikino tikrą paveldą.
Babilonas kaip simbolis
Senajame Testamente Babilonas yra daugiau nei geografinė vieta. Jis tampa idėja, simboliu, o kartais – šešėliu, metamu per visą žmonijos istoriją. Pranašai jo nebijojo kaip kariai bijo imperijos. Jie bijojo jo kaip gundytojo, kuris sugeba ištrinti Dievo vardą ne jėga, bet viliojimu.
Babilonas nebuvo barbariškas miestas. Jis buvo civilizacijos viršūnė – turtingas, išmintingas, kultūringas, apsuptas sodų ir šventyklų. Tuo jis ir buvo pavojingas: ne griaudamas, o siūlydamas kitokią tvarką, kurioje Dievo balsas nebuvo reikalingas, nes viskas veikė savaime.
Pranašas Izaijas jį vadino puikybės viešpačiu, o Jeremijas – svaiginančiu puodeliu. Ezechielis skundėsi, kad net Jeruzalė užsikrėtė Babilono dvasia – ir pradėjo vadinti blogį geru. Pranašai nesipiktino vien karine prievarta, jie piktinosi tuo, kad Babilonas mokė gyventi be ribų.
Jeremijas kalba apie miestą, kuris atrodė neįveikiamas. Jis sako: „Nusidėjo prieš Viešpatį, džiaugsmo karalystė.“ Ši frazė – paradoksali. Miestas, kuriame gyventi gera, bet kuriame Dievas tylus. Kur žmogui gera, bet siela pamažu apanka.
Babilono nuodėmė – ne stabai. Ne vien karas. Jo nuodėmė – tai noras pakeisti dangų žeme. Pradžios knygoje Babelis pastato bokštą iki dangaus ir sako: „Pasidarykime vardą.“ Tai pirmasis kolektyvinis sukilimas prieš būtinybę atsigręžti į Aukštybę.
Pranašai bijojo Babilono ne todėl, kad jis griauna, bet todėl, kad jis siūlo pamiršti. Jis nekalba prieš Dievą, jis tiesiog nustoja Jo klausytis. Tai gundytojo tylėjimas, o ne tirono riksmas.
Vėliau Babilonas taps metafora. Naujajame Testamente jis tampa paleistuvės vardu – sistema, kuri prekiauja ne daiktais, bet sielomis. Apokalipsėje sakoma: „Išeikite iš Babilono, kad nedalyvautumėte jo nuodėmėse.“ Tai ne raginimas išvykti, o raginimas išsaugoti širdį.
Galima sakyti, kad Babilonas niekada neišnyko. Jis tik pakeitė pavidalą. Dabar jis gyvena miestuose, sistemose, net žmogaus galvoje. Tai miestas be sienų, bet su daugybe langų. Miestas, kuriame viskas leidžiama, bet niekas nešventa.
Ir pranašai vis dar jį atpažįsta. Tik šiandien jų balsų mažiau. Bet kiekvienas, kuris išgirsta tylų nerimą – kai viskas atrodo gražu, bet kažkas viduje priešinasi – galbūt jau stovi prie Babilono vartų. Ir klausimas lieka tas pats: ar įeisi tylėdamas, ar išeisi su tiesa.