Šventajame Rašte, ypač Mato evangelijos 25-ajame skyriuje, randame vieną iš labiausiai įsimintinų Jėzaus pasakojimų apie Paskutinį teismą. Šiame pasakojime Kristus apibūdina save kaip Karalių, sugrįžusį visiems laikams, kuris „pasodins avis savo dešinėje, o ožius – kairėje“ (plg. Mt 25, 33). Tokia ne tik vaizdinga, bet ir itin reikšminga scena tapo galingu dvasiniu mokymu, atskleidžiančiu teisingumo ir gailestingumo sąvokas bei tai, kaip jos siejasi su mūsų kasdieniais darbais.
1. Biblinis kontekstas
Pasakojimas apie avį dešinėje ir ožį kairėje prasideda Jėzui kalbant apie savo antrąjį atėjimą: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo garbėje <…>, tuomet jis atsisės savo šlovės soste“ (Mt 25, 31). Kristus, pasitelkęs gyvulių atskyrimo metaforą, vaizduoja galutinį žmonių vertinimą. Avių ir ožių atskyrimas buvo suprantamas tuometinei kultūrai, kurioje ganytojai dažnai skirtingu paros metu skirdavo bandas, kad jos galėtų tinkamai maitintis ar ilsėtis.
Šiam palyginimui Jėzus suteikia dvasinę prasmę: „Tuomet Karalius tars esantiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji!’“ (plg. Mt 25, 34). Dešinė pusė Biblijoje dažnai simbolizuoja išrinkimą, teisingumą, garbės vietą. Tuo tarpu kairėje likusieji gauna priešingą verdiktą: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji…“ (plg. Mt 25, 41). Taigi ryškėja dviejų skirtingų grupių – teisiųjų ir „prakeiktųjų“ – likimai.
2. Kas lemia atpildą?
Išskirtinumas šios istorijos tas, kad teisiųjų ir pasmerktųjų padėtį Jėzus grindžia ne tikėjimo deklaracijomis, bet meilės darbais. Karalius kreipiasi į išgelbėtuosius: „Buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“ (plg. Mt 25, 35–36). Kai šie nustemba, atsakymas nuskamba aiškiai: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Vadinasi, nepaisant to, ar jie patys atpažino Kristų kituose žmonėse, ar ne, jų gerumas tapo esminiu kriterijumi.
Tuo tarpu kairėje atsidūrę žmonės teiraujasi, kada gi jie nematė Kristaus alkanu ar trokštančiu vandens, ir gauna tokį pat atsakymą, tačiau iš kitos pusės: „Ko nepadarėte vienam iš mažiausiųjų, man nepadarėte“ (plg. Mt 25, 45). Šitaip atskleidžiama, kad kiekviena meilės stoka, uždaras elgesys su vargstančiu, kenčiančiu ar atstumtu žmogumi tampa ne tik moraline, bet ir dvasine žala.
3. Dešinės ir kairės simbolika
Biblijoje ir plačiojoje religinėje tradicijoje dešinė ranka ar dešinė pusė dažnai siejama su garbinga vieta, apsauga, palankumu. Pavyzdžiui, Psalmyne rašoma: „Viešpats yra prie tavo dešinės – jis apsaugos tave“ (plg. Ps 16, 8). Tuo tarpu kairė ranka gali reikšti mažesnę reikšmę, „blogesnį“ pasirinkimą arba net neigiamas pasekmes. Tačiau verta pabrėžti, kad Jėzaus palyginime ne pati pusė (dešinė ar kairė) yra pasmerkimo priežastis, o veikiau žmonių sąmoningas pasirinkimas arba atsakomybė dėl to, kaip jie elgėsi su silpniausiais.
4. Dvasiniai akcentai kasdieniam gyvenimui
- Meilės darbai: Pasakojimas apie avis ir ožius primena, kad tikrasis tikėjimas neišvengiamai atsiskleidžia praktinėje meilėje. Vien pasakoti apie dievotumą nepakanka – jis tikras tada, kai atsispindi mūsų kasdienėse reakcijose į artimo poreikius.
- Vargstančio Jėzaus atpažinimas: Kristus tapo solidarus su žmonėmis, ypač vargšais ir atstumtaisiais. Atpažinti Jėzų tokiuose žmonėse yra esminis krikščioniško dvasingumo momentas.
- Budrumas ir atsakomybė: Nors šis palyginimas kalba apie paskutinį teismą, jame slypi kasdienė žinia – visada prisiminti, kad mūsų poelgiai turi vertę ne tik šiame pasaulyje, bet gali lemti ir amžinybės veidą.
„Avys dešinėje, o ožiai kairėje“ (Mt 25, 31–46) yra stiprus Jėzaus palyginimas, kviečiantis peržengti vien teorinį ar formalų tikėjimą ir su meile bei gailestingumu pažvelgti į kiekvieną, esantį greta. Toks atskyrimas nėra atsitiktinis: avys simbolizuoja tuos, kurie pastebi ir globoja vargstančius, o ožiai – abejinguosius, susikoncentravusius vien į save. Ši scena skatina ne tiek bijoti teismo dienos, kiek įvertinti, kaip kasdien atsiliepiame į artimo reikmes. Tuo būdu, jau dabar kiekvienas galime pasirinkti „dešinę pusę“ – būti tie, kurie žodžiais ir darbais liudija Dievo meilę.