Ausk Marijai rožių giją,
mano siela nerami,
skelbk gerumą, prakilnumą
ilgesinga širdimi.
O Mergaite, tavo kraitis –
nekaltybė nuostabi:
mums žavėtis ir gėrėtis
leisk per amžius tavimi.
Susimąstę nešam naštą
savo nuodėmės didžios.
Tu, šventoji, nekaltoji,
meldžiam – gelbėki iš jos!
Vargšai gimę, mes nežinom
priebėgos kaip tu kitos:
rojaus vartuose užtarki
vaikus tėviškės šviesios.
Tavo grožis mums kaip rožė,
kaip lelija nekalta.
Tavo garbei ieškom vardo,
neištarto niekada.
Ir maldaujam, nepaliaujam
širdimi vis alkana:
leisk išvysti Karalystėj
laime spindinčią tave.
Ši giesmė yra išraiška maldos ir atsidavimo Šv. Marijai, skirta išreikšti pagarba ir prašymą dėl jos užtarimo. Pirmasis posmas pabrėžia Marijos šviesą ir grožį, lyginant ją su rožėmis ir lelija, ir prašo, kad ji per amžius būtų gerbima ir džiaugsmingai priimama. Antrasis posmas atskleidžia žmonių klystamumą ir nuodėmes, prašant Marijos pagalbos išgelbėti nuo jų ir suteikti priebėgą. Trečiasis posmas įvardija Marijos grožį ir nekaltybę, išreiškia troškimą ją matyti amžinybėje ir maldauja, kad ji leistų patirti šventąją laimę Karalystėje.
Ši giesmė simbolizuoja nuolankumą, pasitikėjimą ir viltį, išreiškiančią, kad Marija yra dvasinė atrama ir vilties šaltinis per gyvenimo sunkumus.