1. Atpirkėjau, kaip alpsti Tu,
kokios kančios ir skausmai!
Tavo šventą veidą dengia
kraujo prakaito lašai!
Glauski mus, mieliausias Jėzau,
kraujo išbertas rasos,
prie krūtinės mylimos.
2. Štai patsai ateina Judas,
Jėzau, jau Tavęs išduot,
ir iš meilės Tu jam leidi
veidą šventąjį bučiuot.
Mokai mus, brangusis Jėzau,
jog ir priešus reik mylėt
jams geru atsimokėt.
3. Išganytojau mieliausias,
kaip skaudi kelionė Tau!
Nešti sunkų kryžiaus medį
imk mane pagalbon sau.
Leisk ir man, gerasis Jėzau,
Tavo gerti kartumus
už savus neteisumus.
Analizė:
Šis himnas gilina į Jėzaus kančias ir jo mokymus per išdavystę bei skausmą.
Pirma dalis išryškina Jėzaus fizinį ir dvasinį kančią. Kraujo prakaito lašai simbolizuoja jo sunkų maldos laiką Alyvų darželyje, kai jis pasiruošė savo kryžiaus keliui. Pabrėžiama, kaip jo kančios apima visus ir kaip jis turi būti glostomas ir išklaustas.
Antra dalis aprašo Judą, kuris atėjo išduoti Jėzų, ir pabrėžia, kaip Jėzus, nors ir buvo išduotas, vis tiek leido Judas veidą bučiuoti. Tai atskleidžia Jėzaus mokymą apie meilę net priešams ir gerumo praktiką net ir priešas.
Trečia dalis kreipiasi į Jėzų prašant pagalbos, norint dalyvauti jo kančiose ir prisidėti prie jo kryžiaus nešimo. Tai išreiškia norą būti su Jėzumi kančiose ir parodyti atgailą už savo neteisumus.
Šis himnas pabrėžia Jėzaus kančių gylį ir jo mokymus apie meilę ir atleidimą. Jis kviečia dvasinį dalyvavimą Kristaus kančiose ir išreiškia norą dalyvauti Kristaus kryžiaus nešime ir jo kančių išgyvenime.