Ši citata iš Mato evangelijos 18, 21–22 aprašo, kaip Petro klausimas Jėzui apie atleidimą tampa proga paaiškinti krikščioniškojo atleidimo ribas (arba, tiksliau, jų nebuvimą). Petro klausimas išreiškia tam tikrą žmonių požiūrį į atleidimą, o Jėzaus atsakymas parodo beribės atleidimo dvasios svarbą.
„Tada priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, jei mano brolis nusidėtų prieš mane, kiek kartų turiu jam atleisti? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Ne, ne iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.““ (Mt 18, 21–22).
- Petro klausimas:
- Skaičius septyni Biblijoje dažnai simbolizuoja pilnatvę ir tobulumą. Petras, tikriausiai manydamas, kad jis yra labai gailestingas, siūlo, jog reikia atleisti iki septynių kartų. Jo požiūris rodo, kad jis supranta, jog atleidimas yra svarbus, bet mano, kad gailestingumas turi tam tikras ribas.
- Jėzaus atsakymas:
- „Ne iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ – Jėzus šiuo atsakymu išplečia Petro supratimą apie atleidimą. Skaičius „septyniasdešimt septyni“ simbolizuoja beribį atleidimą, nes jis reiškia ne konkretų skaičių, bet nesibaigiantį gailestingumą. Jėzus moko, kad atleidimas neturi būti ribojamas ar skaičiuojamas – tikintysis turi atleisti nuolat, kaip Dievas atleidžia žmonėms nuolat.
- Atleidimas be ribų:
- Jėzus pabrėžia, kad atleidimas nėra kažkas, ką galima apriboti ar išmatuoti. Jėzus čia ne tik pateikia skaičių, bet simboliškai nurodo į amžiną, nesibaigiantį atleidimą, kurį turi teikti tikintysis. Atleidimas turi būti nesibaigiantis procesas, taip pat, kaip Dievas nuolat atleidžia žmonijai.
Dvasinė prasmė:
- Atleidimo begalybė:
- Jėzus kviečia mokinius ir tikinčiuosius atleisti tiek kartų, kiek reikės, nes Dievas atleidžia mums nesuskaičiuojamai daug kartų. Kiekvieną kartą, kai žmogus prašo Dievo atleidimo, jis jį gauna. Jėzaus mokymas rodo, kad tikinčiųjų gyvenime turėtų atsispindėti tas pats atleidimo modelis – nepriklausomai nuo to, kiek kartų juos kas nors nuskriaudžia ar nusideda prieš juos.
- Atleidimas kaip meilės aktas:
- Jėzaus atsakymas pabrėžia meilės ir gailestingumo svarbą. Atleidimas nėra vien tik formalus veiksmas – jis kyla iš meilės ir užuojautos. Kai žmogus atleidžia nesuskaičiuojamai daug kartų, jis parodo Dievo meilę veiksmuose.
- Dievo pavyzdys:
- Jėzaus mokymas apie atleidimą atspindi Dievo atleidimo pobūdį. Dievas nesiskaičiuoja, kiek kartų žmonės prašo atleidimo, Jis visada pasiruošęs atleisti. Todėl tikintieji taip pat turi praktikuoti tą patį gailestingumą savo gyvenime.
Teologinė ir moralinė prasmė:
- Atleidimas kaip esminė krikščionybės dalis:
- Jėzus čia moko, kad atleidimas yra esminis krikščioniškosios moralės elementas. Tikintysis, kuris pats buvo išganytas per Dievo malonę ir gailestingumą, privalo tą patį gailestingumą parodyti kitiems žmonėms. Atleidimas tampa Dievo Karalystės požymiu ir vienu iš svarbiausių tikinčiojo gyvenimo bruožų.
- Atleidimas ir žmogaus prigimtis:
- Nors žmogus natūraliai gali norėti riboti atleidimą, Jėzus išplečia šią sąvoką ir kviečia įžengti į Dievo gailestingumo gylį, kuris pranoksta žmogaus prigimtį. Tai kvietimas gyventi aukštesniais, dieviškaisiais standartais, kurie apima neapribotą meilę ir atleidimą.
Citata iš Mato 18, 21–22 parodo, kad Jėzus moko savo mokinius atleidimo be ribų. Petro siūlymas atleisti „iki septynių kartų“ Jėzui nepakankamas – vietoj to Jėzus kviečia atleisti „septyniasdešimt septynis kartus“, kas simbolizuoja amžiną, nesibaigiantį atleidimą. Tai reiškia, kad krikščionys turi atleisti tiek kartų, kiek reikia, taip parodydami Dievo meilę ir gailestingumą savo kasdienybėje.