Ateistinė krikščionybė – tai teologinė ir filosofinė kryptis, kurioje krikščionybės esmė bei Kristaus vaidmuo atsiduria svarbiausioje vietoje, tačiau Dievas tarsi pasitraukia iš transcendentinės perspektyvos. Ši kryptis atspindi esminę krizę tarp teocentrizmo (Dievo kaip visa ko centro) ir kristocentrizmo (Kristaus kaip pagrindinio tikėjimo objekto). Šioje analizėje aptarsime, kaip tokia kryptis formavosi, kokią reikšmę ji turi šiandien ir kokios yra jos socialinės bei teologinės pasekmės.
Teocentrizmo ir kristocentrizmo pusiausvyra krikščionybėje
Tradicinėje krikščionybėje egzistavo tam tikra pusiausvyra tarp tikėjimo į Dievą ir tikėjimo į Kristų. Teocentrizmo ir kristocentrizmo jungtis leido tikintiesiems matyti Dievą kaip aukščiausiąjį tikslą, o Kristų – kaip kelią, vedantį į šį tikslą. Dievas buvo suvokiamas kaip pasaulio kūrėjas ir išlaikytojas, o Kristus – kaip žmogaus išganytojas ir tarpininkas tarp Dievo ir žmonijos.
Tačiau XX a. viduryje atsirado tendencija krikščionybę perinterpretuoti per itin išryškintą kristocentrizmo prizmę. Šiame procese Dievo transcendencija praranda savo esminę reikšmę, o Kristaus žmogiškumas tampa svarbiausiu tikėjimo objektu. Prancūzų teologas Pierre de Rerulle pradėjo šią kryptį, teigdamas, kad Kristus yra ne tik religijos centras, bet ir būdas suprasti Dievą per žemiškąją patirtį. Nors ši kryptis išsaugojo formalią nuorodą į Dievą, Dievo vaidmuo tapo vis labiau simbolinis, o Kristaus žmogiškumas ėmė dominuoti.
Ateistinė krikščionybė: Dievo mirties ir išlaisvinimo teologijos
Ateistinė krikščionybė atsirado kaip atsakas į šią tendenciją. Viena iš svarbiausių ateistinės krikščionybės šakų yra „Dievo mirties“ teologija, kurią plėtojo tokie teologai kaip Th. Altizer, H. Cox ir J.A.T. Robinson. Jie rėmėsi Hėgelio dialektine logika, kurioje tikėjimas į Dievą vertinamas kaip istorinės evoliucijos rezultatas. Ši teologija teigia, kad senosios tikėjimo į Dievą formos turi būti atmestos, kad pilnai išsiskleistų tikėjimas į Kristų.
„Dievo mirties“ teologija gilinasi į krikščionybės kaip grynai žmogiško gyvenimo būdo idėją, kuri nebūtinai reikalauja Dievo egzistavimo kaip transcendentinės būtybės. Vietoj to, Kristus tampa vienintele tikėjimo figūra, o Dievas tampa nebereikalingas kaip aukščiausia jėga. Dievo buvimas yra suvokiamas nebe kaip objektyvus tikslas, bet kaip subjektyvi žmogaus sąmonės dalis.
Kita svarbi ateistinės krikščionybės kryptis yra išlaisvinimo teologija. Ši teologija, ypač paplitusi Lotynų Amerikoje, siekė išlaisvinti žmones nuo skurdo ir priespaudos, naudojant Kristaus mokymus kaip socialinės revoliucijos priemonę. Nors ne visos išlaisvinimo teologijos šakos yra ateistinės, kai kurios iš jų, pavyzdžiui, marksizmu persmelkta krikščionybė, perinterpretuoja Kristų kaip revoliucionierių ir siekia sukurti socialinę teisingumo sistemą be transcendentinio Dievo.
Ateistinė krikščionybė kaip krizė teologijoje
Ateistinė krikščionybė kelia didelį iššūkį tradiciniams krikščionybės pagrindams. Klasikinė krikščionybė remiasi ne tik Kristaus žmogiškumu, bet ir Dievo kaip amžino ir visagalio kūrėjo bei teisėjo buvimu. Kai Dievas tampa nereikalingu arba antraeiliu, krikščionybė rizikuoja tapti grynai žmogišku socialiniu judėjimu, praradusi savo dvasinę prasmę ir gylį.
Pasak Bonhoeffer’io, vieno iš ateistinės krikščionybės pradininkų, krikščionys privalo išmokti gyventi be Dievo. Ši teologija skatina sukurti religiją, kuri yra laisva nuo Transcendencijos naštos, ir suteikia žmogui galimybę būti autonomišku nuo Dievo. Tokiu būdu, Bonhoeffer’is ir kiti teologai, kaip J.A.T. Robinson, skatina sąmoningai atsisakyti Dievo idėjos.
Socialinės ir kultūrinės pasekmės
Ateistinė krikščionybė ne tik keičia krikščionišką teologiją, bet ir daro didelę įtaką visuomenės moralinėms vertybėms. Kai religiniai principai, tokie kaip nuodėmė, atgaila ar amžinasis gyvenimas, tampa antraeiliais arba visai pamirštami, krikščionybė gali tapti labiau susitelkusi į socialinius klausimus, o ne į dvasinius. Pamokslai ir bažnytinė veikla tampa labiau orientuoti į socialinę kovą ir politinius siekius, o ne į vidinį žmogaus dvasinį gyvenimą.
Pavyzdžiui, Eucharistijos apeigos, kurios anksčiau buvo laikomos dvasiniu susitikimu su Dievu, ateistinėje krikščionybėje gali būti suprantamos tik kaip bendruomenės socialinės solidarumo apraiška. Kunigas tampa labiau bendruomenės vadovu, o ne pašventintu Dievo tarpininku.
Išvados: Ateistinės krikščionybės ateitis
Nors ateistinė krikščionybė turi stiprių šalininkų, ypač Vakarų teologiniuose sluoksniuose, ši kryptis kelia rimtą pavojų krikščionybės tapatybei. Be transcendentinio Dievo ir tikėjimo į amžiną gyvenimą, krikščionybė rizikuoja tapti tik humanistiniu sąjūdžiu, praradusiu savo dvasinį pamatą. Vis dėlto, daugelis teologų ir tikinčiųjų vis dar laikosi tradicinių krikščionybės principų, matydami ateistinę krikščionybę kaip kraštutinumą, kuris nėra suderinamas su tikruoju tikėjimu.
Ateistinė krikščionybė, nors ir atspindi šiuolaikinio žmogaus pastangas prisitaikyti prie sekuliaraus pasaulio, galiausiai susiduria su iššūkiais, kurie gali sukelti ne tik religijos, bet ir dvasinės žmogaus esybės eroziją.