Astrologija, horoskopo ženklai ir religija nuo seniausių laikų egzistuoja greta, tačiau jų santykis yra sudėtingas, kartais harmoningas, kartais konfliktiškas. Astrologija – tai tikėjimas, kad dangaus kūnų padėtys ir judėjimas turi įtakos žmonių gyvenimui, asmenybei ir likimui. Ji dažnai grindžiama Zodiako ženklų sistema, kuri siejama su dvylika dangaus zonų, kurias kerta Saulės kelias per metus. Religija, kaip tikėjimo sistema, apimanti dievybių garbinimą, moralės normas ir dvasinį gyvenimą, neretai astrologiją vertina skirtingai priklausomai nuo kultūros, istorijos ir teologinių nuostatų.
Astrologijos ištakos siekia senovės civilizacijas, tokias kaip Mesopotamija, Egiptas ir Indija, kur stebint dangaus kūnus buvo siekiama suprasti pasaulio tvarką ir numatyti įvykius. Astrologiniai simboliai, tokie kaip Zodiako ženklai, dažnai buvo susieti su dievybėmis ar kosminėmis jėgomis. Pavyzdžiui, senovės graikų mitologijoje kiekvienas Zodiako ženklas turėjo savo mitologinį atitikmenį – Avinas buvo siejamas su aukso vilnos mitu, Dvyniai – su Kastoro ir Polukso brolybe. Tai parodo, kaip astrologija įsitvirtino mitologijoje ir religiniuose pasaulėvaizdžiuose.
Religijos ir astrologijos santykis ne visada buvo vienareikšmis. Kai kuriose tradicijose astrologija buvo laikoma sudedamąja religijos dalimi. Pavyzdžiui, hinduizme astrologija (jyotish) yra neatskiriama nuo religinių ritualų ir asmeninio gyvenimo planavimo. Pagal astrologinius skaičiavimus nustatoma geriausia santuokos, šventės ar kitų svarbių įvykių data. Islamo pasaulyje, ypač viduramžiais, astrologija buvo plačiai praktikuojama kaip mokslas, paremtas stebėjimais ir matematiniais skaičiavimais, nors islamo teologai kartais kritikavo ją kaip bandymą prilygti Dievo visagalybei.
Tačiau monoteistinės religijos, tokios kaip krikščionybė ir judaizmas, dažnai į astrologiją žiūrėjo skeptiškai arba netgi priešiškai. Biblijoje yra užuominų apie dangaus kūnų stebėjimo draudimą, pavyzdžiui: „Tepakyla dabar tavo žvaigždžių tyrinėtojai, tavo astrologai ir tie, kurie jausdamiesi pranašai kas mėnesį praneša apie tai, kas tau atsitiks; teišgelbsti jie tave iš to, kas tave užgrius!“ (Izaijo 47, 13). Krikščionybėje dažnai teigiama, kad likimas priklauso tik nuo Dievo valios, o ne nuo žvaigždžių padėties. Tačiau netgi krikščioniškoje tradicijoje yra astrologinių elementų, pavyzdžiui, trys išminčiai, vadovavęsi žvaigžde, ieškodami naujagimio Jėzaus.
Šiuolaikiniame pasaulyje astrologija dažnai suvokiama kaip dvasinio gyvenimo dalis, nepriklausanti jokiai konkrečiai religijai. Kai kurie žmonės astrologiją naudoja kaip savęs pažinimo priemonę, matydami ją kaip papildymą religiniams ar dvasiniams ieškojimams. Tačiau religinių institucijų požiūris į astrologiją dažnai išlieka skeptiškas, ypač monoteistinėse tradicijose, kur akcentuojamas tikėjimas Dievo valia, o ne kosminių jėgų poveikiu.
Astrologija ir horoskopo ženklai, kaip asmenybės ar likimo aiškinimo sistema, atskleidžia žmogaus norą suvokti pasaulį ir savo vietą jame. Religija ir astrologija abu siekia atsakyti į fundamentalius klausimus apie žmogaus egzistenciją, tačiau jų požiūriai į dieviškumą, likimą ir moralę dažnai skiriasi. Religija paprastai pabrėžia transcendentinį ryšį su Dievu arba dieviškumu, o astrologija orientuojasi į pasaulio, žmogaus ir kosmoso tarpusavio sąsajas.
Astrologijos ir religijos sąveika gali būti suvokiama ir kaip papildoma, ir kaip konfliktiška. Pavyzdžiui, religinėse bendruomenėse neretai kyla diskusijos dėl astrologijos vietos tikėjime – ar ji yra tik žmogaus smalsumo vaisius, ar turi tikrą dvasinę vertę. Nepaisant skirtingų požiūrių, astrologija ir religija atspindi žmogaus siekį rasti prasmę gyvenime, suprasti savo likimą ir užmegzti ryšį su visata bei dieviškumu.