Šėtonas dažnai laikomas puolusiu angelu, remiantis įvairiomis biblinėmis ir teologinėmis tradicijomis. Šis supratimas kyla iš simbolinių ir metaforinių tekstų, tokių kaip pranašo Izaijo knygos 14 skyrius ir Evangelijos pagal Luką 10 skyrius. Nors Biblija tiesiogiai nepaaiškina Šėtono kilmės detalių, šie tekstai leidžia suprasti, kad Šėtonas buvo Dievo kūrinys, kuris sukilęs prieš Dievą prarado savo pradinę būseną.
Pranašo Izaijo knygoje (Iz 14, 12–15) aprašomas Babilono karalius, tačiau daugelis teologų šį tekstą sieja su Šėtonu dėl jo simbolinės kalbos. Čia sakoma: „Kaip tu kritai iš dangaus, aušros žvaigžde, ryto sūnau! Kaip buvai nuvytas į žemę, tautų engėjau!“ Tekstas kalba apie išdidumą, kuris lemia nuopuolį. Šėtonas, vadinamas aušros žvaigžde arba Liuciferiu, pagal kai kuriuos aiškinimus buvo galingas angelas, kuris norėjo tapti kaip Dievas, tačiau dėl savo puikybės ir maišto buvo nublokštas iš dangaus.
Evangelijos pagal Luką 10 skyriuje Jėzus mini: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“ (Lk 10, 18). Šie žodžiai dažnai interpretuojami kaip nuoroda į Šėtono nuopuolį. Jėzus čia pabrėžia savo mokinių pergalę prieš demonus, o šėtono kritimas iš dangaus simbolizuoja jo pralaimėjimą ir prarastą poziciją dvasiniame pasaulyje. Šis tekstas taip pat sustiprina mintį, kad Šėtonas buvo dvasinė būtybė, kuri nusidėjo prieš Dievą.
Tradiciškai krikščioniškoje teologijoje Šėtonas laikomas puolusių angelų vadovu. Jis buvo sukurtas kaip gera būtybė, tačiau per savo maištą prarado teisę būti Dievo artume. Kiti puolę angelai, kurie pasekė Šėtoną, tapo demonais. Tai paaiškina, kodėl Šėtonas ir jo pasekėjai veikia prieš Dievą ir Jo planus.
Svarbu pažymėti, kad Šėtono istorija nėra išsamiai aprašyta Biblijoje, todėl daug detalių kyla iš simbolinių tekstų interpretacijų ir tradicinių teologinių aiškinimų. Žydų ir krikščionių tradicijose ši tema dažnai buvo nagrinėjama per įvairias pranašystes, simbolius ir mitologinius vaizdinius, kurie susiję su Dievo teisingumu, puikybės pasekmėmis ir dvasinio pasaulio kovomis.
Teologinė Šėtono samprata taip pat pabrėžia jo veiklą žemėje kaip Dievo priešui. Nors jis laikomas galingu dvasiniu priešininku, krikščionybėje skelbiama, kad Dievo galia yra aukščiau už bet kokią šėtonišką veiklą. Šėtonas nėra Dievo lygiavertis varžovas, bet ribota būtybė, kurios galutinė lemtis yra nugalėjimas ir sunaikinimas, kaip aprašyta Apreiškimo knygoje (Apr 20, 10).
Šėtonas dažnai laikomas puolusiu angelu, remiantis simboliniais Biblijos tekstais, tokiais kaip Izaijo knyga ir Evangelija pagal Luką. Šis supratimas rodo, kad Šėtonas buvo Dievo kūrinys, kuris dėl savo išdidumo prarado savo pradinę padėtį ir tapo dvasiniu priešininku, tačiau jo galimybės ribotos, o Dievo galia ir valia visada yra viršesnės. Ši istorija taip pat yra įspėjimas apie puikybės pavojų ir Dievo teisingumą.