„Eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4,19). Tokie Jėzaus žodžiai nuskambėjo Galilėjos ežero pakrantėje, kai broliai žvejai buvo kviečiami palikti tinklus ir pradėti naują kelią. Tada prasidėjo drąsos ir ištikimybės kupina istorija, kuri tęsiasi iki dabar. Ką reiškia tapti žmogaus sielų žveju? Ar tai reiškia, kad kiekvienas tikintysis kviečiamas dalintis Evangelijos džiaugsmu, palydėti kitus į gyvą ryšį su Viešpačiu, o gal tai tiesiog skambus pavadinimas patraukliam pašaukimui?
Galbūt pirmiausia verta pažvelgti į kasdienę realybę, kurioje randame panašumų su žvejo veikla. Nors įprastas žvejas pasirengęs laukti, kol žuvis užkibs, Kristaus sekėjas kantriai laukia akimirkos, kada kitas žmogus bus atviras Dievo žodžiui. Vieni paruošia dirvą malda, kiti drąsina artimą trumpu liudijimu arba geru pavyzdžiu. Kada nors pasėtas dieviškos malonės grūdas duoda savo vaisių, nes „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8). Tokiu būdu tikėjimo kelionė tampa bendru žmogišku veržlumu, vedančiu link Aukščiausiojo.
Jėzus panaudojo paprastą, jūros pakraštyje girdėtą palyginimą, kad galėtų paaiškinti didingą dvasios vertybę. Galilėjos pakrantės žmonėms žvejybos tema buvo artima, todėl tie žodžiai lengvai suskambo jų širdyse. Tačiau krikščionims, gyvenantiems toli nuo jūros, ši frazė vis tiek atveria prasmingą įžvalgą – norint atvesti kitus į dievišką realybę, nereikia ypatingų teologinių žinių ar oficialaus statuso. Užtenka troškimo, pasiryžimo veikti iš meilės ir nuoširdaus pokalbio su tais, kurie domisi dvasiniu gyvenimu.
Žmogaus sielos žvejyba reikalauja švelnumo ir pagarbos. Nėra vietos prievartai ar manipuliacijai – „Jei Aš žmonių ir angelų kalbomis kalbėčiau, bet neturėčiau meilės, būčiau kaip žvangantis varis…“ (1 Kor 13,1). Tai aliuzija į paties Kristaus pavyzdį, kuris mokė meile ir pavyzdžiu, o ne bauginančiais potvarkiais. Toks pavyzdys skatina kiekvieną, trokštantį būti sielos žveju, atpažinti, kad tikra bendrystė gimsta ten, kur gerbiama laisvė, išklausoma kita širdis ir rodoma tvirta ištikimybė Evangelijos vertybėms.
Žvejo pašaukimo motyvas dažnai asocijuojasi su išėjimu iš įprastos zonos. Mažame Galilėjos kaimelyje gyvenusiems broliams žvejams tekę palikti dienos rutiną, įprastinius darbus ir priimti iššūkį sekti Mokytoją. Panašiai vyksta ir šiandien – kiekvienam tikinčiajam tenka rasti laiko, drąsos ir ryžto išeiti iš patogumo. Gal tai bus mandagus žodis užmirštam kaimynui, gal malda už draugą, kuris atitolęs nuo bet kokios bažnyčios, o gal tiesiog pokalbis su skeptiškai nusiteikusiu bendradarbiu.
„Būsiu tavo žvejys“ skamba kaip pažadas, bet sykiu tai tarsi įpareigojimas. Pakviesdamas tapti žmonių žvejais, Kristus ragina priimti kelią, vedantį į artimo meilę. Nors pasaulis dūzgia nuo informacijos, tikri susitikimai su Dievo žodžiu dažnai užsimezga asmeniniuose pokalbiuose, kuriuose žmogus išgirsta apie dievišką gailestingumą. Tokie susitikimai gimdo viltį ir padeda suprasti, kad gyvenimas įgauna spalvą tik tada, kai atsiliepiama į dvasinį kvietimą. Buvimas žveju nereiškia didelių gestų – užtenka paprastos nuoširdžios pagalbos, maldos ar atjautos.
Žvejybos pavyzdys ragina pripažinti, kad kiekvieno širdis gali tapti vieta, kurioje prigyja geroji naujiena. Jėzus, kvietęs žvejoti žmonių sielas, nė vieno nevertė eiti paskui save, tačiau tie, kurie atsiliepė, patyrė tikrą dvasios virsmą. Tas pažadas tebegalioja. Kiekvienas gali tapti žvejys, kuris kantriai ir su meile padeda kitiems rasti džiaugsmą Viešpatyje. Tegul tas kvietimas aidi kiekvienoje širdyje ir skatina sekti Mokytojo pėdomis, vedančiomis į amžiną šviesą.