Aristėjo laiškas – tai senovinis tekstas, kuriame aprašomas hebrajiškosios Toros vertimas į graikų kalbą, vėliau tapęs žinomas kaip Septuaginta. Šis dokumentas dažnai laikomas legendiniu pasakojimu, aiškinančiu, kaip žydų raštai buvo perduoti platesnei helenistinei pasaulio daliai.
Laiške pasakojama apie Ptolemėjaus II Filadelfo valdymo laikotarpį III a. pr. Kr., kai Egipto valdovas, siekdamas papildyti garsiąją Aleksandrijos biblioteką, nusprendė įtraukti ir žydų įstatymus. Tam, kad vertimas būtų atliktas tiksliai ir autoritetingai, jis kreipėsi į Jeruzalės vyriausiąjį kunigą Eleazarą, prašydamas atsiųsti išmintingiausius vertėjus.
Eleazaras atrinko 72 žydų išminčius – po šešis iš kiekvienos Izraelio giminės – ir pasiuntė juos į Egiptą. Aristėjo laiške teigiama, kad šie vertėjai buvo apsistoję ant salos ir per 72 dienas parengė graikišką Toros versiją. Pasakojime pabrėžiama, kad jų vertimai stebuklingai sutapo žodis į žodį, kas turėjo įrodyti dievišką įsikišimą ir vertimo autentiškumą.
Be vertimo istorijos, laiške taip pat randama kultūrinė ir religinė refleksija apie žydų įstatymus, jų išmintį ir gyvenimo būdą. Ptolemėjus, girdėdamas apie judėjų įstatymus, su pagarba įvertino jų moralinius principus ir visuomenės organizaciją. Tai rodo tam tikrą senovės žydų ir graikų kultūrinį dialogą, kuris buvo svarbus helenistiniame pasaulyje.
Nepaisant to, kad laiškas laikomas daugiau legendiniu nei istoriniu dokumentu, jis išliko vienu iš pagrindinių pasakojimų apie Septuagintos kilmę. Graikų kalba parašytas Senasis Testamentas tapo svarbiu tekstu ne tik žydų diasporai, bet ir ankstyvajai krikščionybei.
Aristėjo laiškas rodo, kaip religija, kultūra ir politika buvo glaudžiai susijusios. Jame matyti, kaip didžiosios to meto civilizacijos – judaizmas ir helenizmas – susidūrė, tačiau ne susipriešino, o atrado bendrus taškus, kurie leido Toros išminčiai pasiekti platesnę auditoriją.
Ištraukos
- „Nes dieviškas įstatymas yra pilnas išminties ir be jokios dėmės.“
(Kalbama apie žydų įstatymą ir jo reikšmę.) - „Dievas yra visatos valdovas, ir visi mūsų geriausi pasiekimai yra ne mūsų nuopelnas, bet Dievo, kuris savo galia viską įvykdo ir veda mus prie tikslo.“
(Atsakymas į klausimą apie aukščiausią gėrį gyvenime.) - „Dievas įkvepia teisingus sprendimus, todėl karalius, kuris siekia teisingumo, privalo nuolat kreiptis į Dievą.“
(Patarimas karaliui, kaip priimti teisingus sprendimus.) - „Išmintis – tai gebėjimas nuolat rinktis teisingą kelią ir neleisti, kad aistros iškreiptų protą.“
(Paaiškinimas apie išminties prigimtį.) - „Tas, kuris niekam nedaro blogo, gyvena be baimės.“
(Atsakymas į klausimą, kaip išvengti baimės.) - „Valdovas turi būti ne tik galingas, bet ir maloningas, nes Dievas pats elgiasi su žmonėmis gailestingai.“
(Patarimas apie gerą valdymą.) - „Kas valdo save, tas sugeba valdyti ir kitus.“
(Atsakymas apie aukščiausią valdymo formą.) - „Gerumas ir dosnumas yra patys galingiausi ginklai prieš priešus.“
(Kaip susikurti apsaugą prieš priešus.) - „Dievas sukuria kiekvieną žmogų laisvą, ir todėl neteisinga paversti jį vergu.“
(Argumentas už vergų paleidimą.) - „Karalius, kuris myli tiesą, yra mylimas savo žmonių.“
(Patarimas, kaip išsaugoti valdžią.)