Ne, velnias negali būti išgydytas. Katalikų ir ortodoksų teologijoje priimta mintis, kad puolusieji angelai – t. y. Liuciferis ir kiti demonai – negrįžtamai atmetė Dievą. Jų pasirinkimas buvo toks galutinis, toks absoliutus, kad jis užantspaudavo jų likimą amžiams. Jie žinojo, ką daro, ir pasirinko visam laikui.
Bet dabar padėkim teologinį vadovėlį į šalį.
Pabandykim galvoti žmogiškai.
Jei Dievas yra Meilė (ne tik mylintis, bet Meilė pati savaime), ar ta Meilė turi ribas? Ar Dievo gailestingumas turi „stop“ ženklą? Kai kurie mistikai svarsto: o kas būtų, jei velnias kada nors nuoširdžiai ištartų „atleisk“? Ar Dievas pasakytų „per vėlu“?
Šventasis Pranciškus Asyžietis, apie kurį sakoma, kad jis buvo panašus į Kristų kaip niekas kitas, sakė, jog jam net velnias būtų ne priešas, o brolis, kurį skauda. Ne todėl, kad pateisina jo veiksmus. O todėl, kad net už jį jis meldėsi.
O dar giliau – jei mes tikime, kad gėris yra stipresnis nei blogis, ar galime sakyti, kad egzistuoja kažkas, ko Dievas negalėtų atpirkti?
Ir čia susiduria du dalykai: Dievo beribis gailestingumas ir laisvės paslaptis. Meilė niekada nesiveržia per jėgą. Ji kviečia. O jei koks nors kūrinys – net angelas – visiškai, radikaliai, su aiškiu supratimu pasirenka atmetimą, Dievas gerbia net tokį baisų pasirinkimą. Ne todėl, kad nori bausti, o todėl, kad meilė negali būti primesta.
Tai ar velnią galima išgydyti? Ne dėl to, kad Dievas nenorėtų. Bet todėl, kad jis pats atsisakė būti gydomas. Tamsa negali pakęsti šviesos ne todėl, kad šviesa jai neprieinama – o todėl, kad tamsa jos nekenčia.
Bet šitas klausimas vis tiek lieka ne apie velnią. Jis – apie mus. Ar yra mūsų gyvenime vietų, kuriose sakome „čia jau nieko nebebus“? Ar yra žmonių, apie kuriuos manome, kad jie neverti atleidimo? Jei taip, šitas klausimas vėl atsisuka į mus pačius: ar mes tikime, kad išgydymas įmanomas? Ar dar paliekam plyšelį šviesai?
Gal todėl Bažnyčia meldžiasi net už didžiausius nusidėjėlius. Gal todėl Kristus, mirštantis ant kryžiaus, meldėsi už tuos, kurie jį žudė. Nes meilė, kurią jis liudijo, netiki „per vėlu“. Ji tiki, kad kol dar kvėpuoji – dar galima sugrįžti.
Velnias jau galbūt uždarė duris. Bet mes – dar ne. Ir tai svarbiausia.
Nėra pasaulyje vien tik baltos spalvos. Kaip nėra žmogaus, kuris nešiotųsi vien tik šviesą. Gėris ir blogis visada gyvena greta – ne kaip lygiaverčiai priešininkai, bet kaip pasirinkimo galimybės, lydinčios kiekvieną žingsnį. Dėl to ir velnio visada bus kažkiek – ne siaubo filmuose, ne ugnies liežuviuose, o mūsų kasdieniuose sprendimuose, kai renkamės tylėti, kai galėjome kalbėti, kai atsukame nugarą, kai galėjome apkabinti. Tai nėra priežastis bijoti. Tai priminimas, kad šviesa niekada nėra savaime suprantama – ją reikia pasirinkti. Vėl ir vėl.