Sielos nemirtingumas yra viena seniausių filosofinių ir religinių temų, nagrinėjama daugelio mąstytojų ir tikėjimų. Šis klausimas aprėpia tiek metafizinius apmąstymus, tiek žmogaus egzistencijos prasmės paieškas. Filosofai, religijos atstovai ir mistikai įvairiais būdais bandė atsakyti į šį klausimą, pateikdami skirtingus argumentus ir interpretacijas.
Platonas apie sielos nemirtingumą
Platonas (427–347 m. pr. Kr.), vienas įtakingiausių senovės graikų filosofų, laikėsi įsitikinimo, kad siela yra nemirtinga. Jo dialoguose, ypač „Faidone“, Platonas pateikia keletą argumentų, pagrindžiančių šį teiginį.
Vienas iš jų – priešingybių argumentas, kuris teigia, kad gyvenimas kyla iš mirties, kaip diena kyla iš nakties. Taip mirtis ir gyvenimas sudaro ciklą, o siela turi egzistuoti anapus šio ciklo, kad galėtų atgimti.
„Siela yra nemirtinga ir nekintama. Ji nepavaldoma mirčiai, nes ji pati savaime yra gyvybės šaltinis.“ – Platonas, „Faidonas“.
Kitas Platonui būdingas argumentas – idėjų teorija, kuri teigia, kad siela dalyvauja amžinose ir nekintamose idėjose, todėl ji negali būti sunaikinta kartu su kūnu.
Aristotelio požiūris
Platonui artimas, bet skirtingas požiūris į sielą buvo Aristotelio (384–322 m. pr. Kr.). Jis laikė sielą gyvybės principu, kuris suteikia kūnui formą ir funkcijas. Aristotelis pabrėžė, kad siela ir kūnas yra neatskiriami, tačiau jis skeptiškai vertino individualios sielos nemirtingumą. Pasak jo, tik „protingoji sielos dalis“ (nous) gali būti amžina, nes ji yra dieviškojo mąstymo dalis.
Krikščionių teologija
Krikščionių tikėjime siela yra esminė žmogaus dalis, sukurta pagal Dievo atvaizdą. Sielos nemirtingumo idėja yra pagrįsta tikėjimu į prisikėlimą ir amžiną gyvenimą. Apaštalas Paulius rašo:
„Kai šis gendantis kūnas apsivilks negendamybe, kai šis mirtingas apsivilks nemirtingumu, tada išsipildys parašyta: mirtis nugalėta!“ (1 Kor 15, 54).
Krikščionybėje pabrėžiama, kad siela nemirtinga dėl Dievo valios, o jos likimas priklauso nuo asmens tikėjimo ir darbų gyvenime.
Indų filosofija
Indų religijos, tokios kaip hinduizmas ir budizmas, taip pat kalba apie sielos nemirtingumą. Hinduizme siela (atman) yra amžina ir tapatinama su visatos esme (brahmanu). Gyvenimas suvokiamas kaip samsaros ciklas – gimimo, mirties ir atgimimo ratas. Tik pasiekus išsilaisvinimą (mokšą), siela išsilaisvina iš šio ciklo.
„Kaip žmogus nusivelka senus drabužius ir apsivelka naujus, taip ir siela palieka seną kūną ir įžengia į naują.“ – „Bhagavadgyta“, 2:22.
Budizme, kita vertus, asmeninės sielos idėja nėra pabrėžiama. Mokoma, kad nėra pastovaus „aš“, bet egzistuoja sąmonės tęstinumas, kuris pereina iš vieno gyvenimo į kitą.
Islamas
Islame siela (arab. rūh) yra dieviškojo kvėpavimo dalis, kuri yra nemirtinga. Pasaulietinė mirtis nėra galutinis egzistencijos taškas – siela po mirties susiduria su teismu ir amžinuoju gyvenimu. Korane sakoma:
„Kiekviena siela pajus mirtį, ir tik Paskutiniojo teismo dieną jūs gausite pilną atlygį.“ (Koranas 3:185).
Modernūs filosofai ir mokslininkai
Moderniaisiais laikais sielos nemirtingumo idėja sulaukė tiek palaikymo, tiek kritikos. Prancūzų filosofas René Descartes (1596–1650) sielą suvokė kaip mąstančią substanciją, nepriklausančią nuo materialaus kūno. Descartes rašė:
„Aš mąstau, vadinasi, esu.“ Jo dualizmas rėmėsi tikėjimu, kad siela egzistuoja atskirai nuo kūno.
Tačiau empiristai, tokie kaip Davidas Hume’as, sielos nemirtingumo klausimą kėlė kaip nepagrįstą, nes jis nepagrįstas patyrimu. Hume’as skeptiškai vertino idėją apie sielos tęstinumą po mirties.
Apibendrinimas
Sielos nemirtingumas – tai gili filosofinė ir dvasinė tema, kurioje susitinka tikėjimas ir racionalumas. Nors skirtingos kultūros ir religijos pateikia įvairius atsakymus, dauguma jų sutaria, kad siela, kaip žmogaus esmė, yra susijusi su aukštesne tikrove. Filosofai ir dvasiniai mokytojai kviečia apmąstyti šį klausimą ne tik intelektualiai, bet ir kaip gyvenimo prasmės paiešką.