Yra toks jausmas viduje, kuris kartais šnabžda, kartais rėkia. Kai padarai kažką, kas nesiderina su tavo vertybėmis – jis iškart iškyla. Tai – sąžinė. Mes visi ją žinome, net jei skirtingai ją vadiname. Vieni – Dievo balsu, kiti – vidiniu kompasu, treti – tiesiog vidiniu pojūčiu, kas „gera“, o kas „ne“. Bet kyla klausimas: ar sąžinė visada kalba teisingai?
Iš pirmo žvilgsnio norisi sakyti „taip“. Sąžinė juk turėtų būti tas vidinis vedlys, kuris rodo, kur gėris, o kur blogis. Tačiau ne viskas taip paprasta. Ką daryti, kai du žmonės jaučia sąžinę skirtingai? Vienam atrodo moralu padėti mirštančiam pasitraukti iš gyvenimo, kitam – tai sunkiausia nuodėmė. Vienas jaučia kaltę už tai, kad nepadėjo elgetai, kitas – ne. Abu turi sąžinę. Bet jos kalba skirtingai. Kaip taip gali būti?
Sąžinė nėra atskiras Dievo įrengtas GPS įrenginys, kuris visada rodo vienodą kryptį. Ji – lyg instrumentas. Kaip smuikas. O kaip jis skamba, priklauso nuo to, kaip jis buvo laikytas, kaip juo buvo grojama, kas jį derino. Sąžinė formuojasi: per šeimą, per patirtis, per kultūrą, per tai, ką skaitai, kuo tiki, ką išgyvenai. Ir jei tas smuikas niekada nebuvo derintas – jis gali groti neteisingai. Gali prabilti ne Dievo balsu, o iškreiptu vidiniu įsitikinimu.
Būtent todėl sąžinė ne visada sako tiesą. Kartais ji per tyliai kalba. Kartais – per garsiai, bet ne ten, kur reikia. Kiek žmonių vaikšto po pasaulį kankindamiesi dėl dalykų, kuriuos seniai reikėjo paleisti? Ir kiek kitų – ramiai miega, nors daro skriaudą kitiems?
Krikščionybėje sąžinė laikoma šventa, bet ne tobula. Ji – vieta, kur Dievas kalba, bet taip pat vieta, kur žmogus gali nebe girdėti. Girdėti tik save. Todėl sąžinę reikia lavinti. Kaip klausą. Kaip širdį. Ne per moralinių taisyklių sąrašą, o per santykį su tiesa. Per maldą, per tylią refleksiją, per Evangelijos skaitymą. Per tai, kas neša šviesą į vidų.
Sąžinė, kuri nuoširdžiai ieško tiesos – net jei dar klaidinga – Dievui brangi. Kaip vaikas, kuris bando suprasti pasaulį. Bet sąžinė, kuri užsimerkia, kuri sako: „aš taip jaučiu, vadinasi, tai teisinga“, gali būti pavojinga. Nes vien jausmo neužtenka. Reikia šviesos. Reikia gilesnio matymo.
Sąžinė tampa teisinga ne tada, kai visada pataiko. O tada, kai visada ieško. Kai nėra užmigdyta. Kai drįsta kelti klausimus. Net nepatogius. Net tokius kaip šis. Tada ji tampa ne šiaip vidiniu balsu, o gyvu dialogu su Dievu. O tai – jau ne tik sąžinė. Tai – kelias į išmintį.