Tai klausimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas – ypač, jei augai tikėjimo aplinkoje, kur buvo sakoma: „Dievas myli visus.“ Bet kai pradedi giliau mąstyti, kyla papildomų klausimų: o kaip su tais, kurie darė bloga? O tie, kurie netikėjo? Kurie gyveno abejingai, egoistiškai, žalojo kitus? Ar ir jiems? Ar rojus yra durys visiems, ar visgi tik tiems, kurie „atitinka“?
Jei žiūrim į Evangeliją – atrodo, kad Dievo širdis tikrai plačiai atverta. Jėzus pasakojo apie piemenį, kuris palieka 99 avis dėl vienos. Apie sūnų palaidūną, kurį tėvas bėga pasitikti dar iš tolo, net neišgirdęs atsiprašymo. Apie paskutinę minutę atėjusį darbininką, kuris gauna tiek pat kaip dirbęs nuo ryto. Visa tai šaukia viena: Dievo gailestingumas neturi mūsų ribų.
Bet rojus – tai ne tik atpildas. Tai buvimas su Dievu, visą amžinybę. O Dievas yra Meilė. Ir čia atsiranda svarbi sąlyga: rojus yra visiems, kurie jo nori. Ne paviršutiniškai. Ne iš baimės pragaro. Bet giliai, iš vidaus – kurie pasirenka būti meilėje, tiesoje, šviesoje. Nes rojus nėra prizas. Jis – būsena, kurioje būti gali tik tas, kuris nori gyventi tame gėryje.
Jei žmogus visą gyvenimą sąmoningai atmetė gėrį, rinkosi melą, neapykantą, savanaudiškumą – ar rojus jam būtų džiaugsmas? Ar tai nebūtų jam kančia? Nes meilė, kurią jis atmetė čia, būtų ne pakilimas, o skausmas. Dievas nieko neverčia. Ir net amžinybėje žmogaus laisvė gerbiama.
Tačiau viltis čia didesnė nei mūsų skaičiavimai. Bažnyčia moko, kad Dievas nori, jog visi būtų išgelbėti. Ir kad Kristus mirė už visus – ne tik už „gerus“. O tai reiškia, kad durys atviros. Net paskutinę minutę. Net tam, kuris visą gyvenimą blaškėsi. Net tam, kuris nesuprato, bet troško kažko daugiau.
Yra daug žmonių, kurie netiki taip, kaip mes įsivaizduojame „tikėjimą“, bet jų širdyje gyvena tiesos ilgesys, gailestingumas, drąsa būti žmogumi. Ar Dievas tokią širdį atmes? Tikrai ne. Gal jie net arčiau Jo nei tie, kurie viską žinojo, bet neturėjo meilės.
Taip, rojus skirtas visiems. Bet ne visi jį renkasi. Ir tai skaudžiausia – kad Dievas kviečia, bet ne visi atsiliepia. Gal todėl ši žemė mums ir duota – kaip kelionės metas, kaip mokykla mylėti, ieškoti, atpažinti. Kad kai ateis laikas, mūsų širdis jau būtų pasiruošusi atpažinti namus.
Ir dar viena viltis – gal net po mirties Dievo gailestingumas ras būdą pasibelsti ten, kur dar liko plyšys. Nes Jo meilė – tokia, kuri ieško iki paskutinės galimybės. Ir gal būtent dėl to – rojus visada lieka daugiau nei mes galim suprasti. Jis ne „uždirbamas“, jis dovanojamas. Tik reikia išdrįsti jį priimti.