Religijos ir jos poveikio visuomenei klausimas kelia daug diskusijų – nuo seniausių laikų iki šiandien. Vieni teigia, kad religija yra būtina dvasinė atrama, kiti – kad tai priemonė valdyti žmonių mases. Pabandykime pažvelgti plačiau, aptardami kelias perspektyvas: istorinę, sociologinę bei filosofinę.
1. Istorinis žvilgsnis
a) Religija kaip pirminis kultūros branduolys
Neretai sakoma, kad ankstyvosios žmonijos bendruomenės, kol dar nebuvo susiformavę griežti valstybiniai aparatai ar teisės normos, religiją naudojo kaip savotišką moralės ir socialinio elgesio reguliatorių. Mitas, ritualas, bendros apeigos vienijo gentį ar visuomenę, o šis bendrumo jausmas padėjo atsilaikyti prieš grėsmes, palaikė tvarką ir bendradarbiavimą. Tokiu požiūriu religija iš dalies atliko socialinio „klijų“ vaidmenį.
b) Valdžios ir religijos sąjunga
Istorijoje matome ir kitą pusę: kai kuriose senovės civilizacijose valdovai pateikdavo save kaip „dieviškuosius“, pranašus ar išskirtinai Dievo (ar dievų) paskirtus. Tai galėjo tapti manipuliacijos ir galios įtvirtinimo įrankiu. Pvz., senovės Egipto faraonai ar Romos imperatoriai kartais buvo laikomi dieviškais asmenimis. Viduramžiais Europoje Bažnyčios ir monarchų sąveika taip pat turėjo politinę dimensiją. Taigi akivaizdu, kad religija tikrai galėjo būti (ir būdavo) naudojama valdžios palaikymui bei žmonių valdymui.
2. Sociologinė ir psichologinė analizė
a) Socialinė kontrolė
Viena vertus, religija siūlo bendras moralines normas ir įsitikinimus. Kartu tai gali pavirsti ir į tam tikrą socialinę kontrolę: žmonės, bijodami nuodėmės ar nusižengimo, paklūsta taisyklėms, kurios formuoja jų elgesį. Sekuliarūs sociologai neretai pabrėžia, kad bausmės (ar atpildo) po mirties įvaizdis, esą žmogus bus teisiamas anapusybėje, yra itin stiprus psichologinis faktorius, neleidžiantis nukrypti nuo moralės normų.
b) Dvasinis poreikis
Kita vertus, dalis žmonių nuoširdžiai patiria dvasinę dimensiją, jiems svarbus būties prasmės paieškos, bendrystės jausmas su Kūrėju ar aukštesne jėga. Tokiu atveju religija tampa ne prievartos ar kontrolės priemone, o atsakymų paieška. Ji siūlo bendrą pasaulėvoką, padeda įprasminti džiaugsmus ir kančią, sujungia bendruomenę tarpusavio solidarumu.
3. Filosofinės įžvalgos
a) Homo religiosus samprata
Kai kurie filosofai ir antropologai teigia, kad žmogus yra iš prigimties „religinė būtybė“ (homo religiosus). Jiems religija yra natūrali žmogaus būties dalis: žmogus iš prigimties ieško Transcendencijos, klausia, kodėl egzistuoja, iš kur atsirado pasaulis ir koks jo tikslas. Tokie klausimai nėra tik kultūros primesta idėja – jie kyla ir pas itin skirtingas tautas, civilizacijas. Tad net jei ir atsiranda bandymai religiją išnaudoti, jie tėra šalutinis reiškinys, o ne pagrindinis religijos tikslas.
b) Religija kaip ideologija?
Kritikai, sekdami Karlu Marxu ar kitais sociologais, teigia, kad religija – tai „opijus liaudžiai“. Taip sakoma, nes religija raminanti žmones, skatinanti paklusti socialinei tvarkai, žadanti atlygį anapusiniame gyvenime už žemišką skurdą ar kančią. Tokiu būdu, anot šių teoretikų, valdantiesiems esą lengviau išlaikyti žmonių paklusnumą.
Vis dėlto, pažvelgę istoriškai, matome, kad religija gali būti ir laisvinanti jėga: pavyzdžiui, įvairūs krikščioniški judėjimai kovojo prieš vergiją, už žmogaus teises. Tad nėra vienareikšmės tiesos, kad religija skirta tik masių manipuliacijai. Ji gali tapti ir kritiniu balsu, nepaisančiu oficialios valdžios potvarkių (pvz., Bažnyčios vaidmuo totalitarinių režimų akivaizdoje).
4. Apmąstymai
- Įrankis ir realus dvasinis poreikis. Religija gali būti (ir buvo) naudojama kaip valdymo įrankis, ypač tais atvejais, kai institucinė Bažnyčia glaudžiai bendradarbiauja su valdžia. Tačiau tai nereiškia, kad religijos esmė yra tik manipuliacija. Žmonėms nuo seno būdingas dvasinis ilgesys, troškimas suvokti gyvenimo prasmę – tokie dalykai nepriklauso tik nuo valdžios intencijų.
- Įvairialypė religijos prigimtis. Religijos gali inspiruoti tiek socialinius sukilimus, reformų judėjimus, tiek prisitaikymą prie esamos tvarkos. Svarbu atskirti, kad yra skirtumas tarp religijos kaip tikėjimo/dvasinės praktikos ir religinių institucijų veikimo. Institucijos gali būti paveiktos žmogiškųjų ambicijų, politikos, tad jas galima kritikuoti už galimus piktnaudžiavimus.
- Asmeninė atsakomybė. Kiekvienas žmogus iš esmės turi atsakomybę savarankiškai tikrinti, ar jo išpažįstamas tikėjimas jam padeda tapti geresniu, sąmoningesniu, ar, priešingai, verčia jį būti fanatišku, paklusniu be savo kritinio mąstymo. Kai tikėjimas skatina asmeninę laisvę, meilę artimui, sąžiningumą ir rūpestį bendruoju gėriu, sunku jį vadinti vien tik manipuliacijos priemone.
Apibendrinant galima sakyti, kad religija iš tiesų gali tapti įrankiu, skirtu valdyti ar manipuliuoti masėmis, ir istorijoje tam netrūksta pavyzdžių. Tačiau tai neatskleidžia viso religijos paveikslo. Daugeliui individų tai – gyvenimo prasmės, tvirto moralinio pagrindo ir dvasinio gaivališkumo šaltinis. Iš filosofinio žiūros taško galime daryti išvadą, kad religija pati savaime nėra nei absoliutus blogis, nei vienareikšmiškai geras fenomenas. Jos poveikis visuomenei ir kiekvieno žmogaus gyvenimui priklauso nuo to, kaip ji praktikuojama, koks jos santykis su valdžia ir kokie dvasiniai siekiai stovi už išorinių religinių formų.