Johanno Wolfgango Goethe’s kūryba ir filosofinės idėjos nuolat atskleidžia jo gilų susidomėjimą religija, kalba ir žmogaus santykiu su dieviškumu. Vienas iš giliausių klausimų, kuriuos jis nagrinėjo savo veikale „Faustas“, yra susijęs su žinomu Evangelijos pagal Joną tekstu: „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Goethe, giliai apmąstęs šią frazę, siūlo savo interpretaciją, kuri atskleidžia tiek jo asmeninį požiūrį, tiek jo filosofinius ieškojimus.
„Fausto“ pirmoje dalyje pagrindinis veikėjas, mokslininkas Faustas, skaito Evangelijos pagal Joną tekstą ir bando jį išversti į gimtąją kalbą. Jis susiduria su pirmąja eilute: „Pradžioje buvo Žodis.“ Tačiau Faustas abejoja, ar tai tikrai tinkamas vertimas, ir pradeda ieškoti kitų galimų reikšmių. Jis siūlo alternatyvas: „Pradžioje buvo Mintis“, vėliau „Pradžioje buvo Jėga“, ir galiausiai apsistoja ties fraze: „Pradžioje buvo Veiksmas.“
Šis tekstinis dialogas atspindi Goethe’s abejonę dėl žodžio svarbos ir gebėjimo visiškai išreikšti dieviškąją tikrovę. Faustui, kuris yra mokslininkas ir intelektualas, „žodis“ atrodo pernelyg ribotas, kad perteiktų tai, kas yra dieviška ar transcendentinė. Pakeisdamas „žodį“ į „veiksmą“, jis akcentuoja praktinį, kūrybinį ir dinamišką aspektą, kuris, Goethe’s požiūriu, yra esminis tikrosios būties ir dieviškumo supratimui.
Goethe’s interpretacija atspindi apšvietos epochos dvasią, kai žinių, veiklos ir žmogaus atsakomybės idėjos tapo itin reikšmingos. Goethe manė, kad žmogus negali apsiriboti vien žodžiais ar mintimis – jis turi įsitraukti į veiksmą, kuris yra esminis būties prasmės atskleidimui. Tokiu būdu „veiksmas“ tampa ne tik žmogaus pastangų išraiška, bet ir priemone priartėti prie dieviškumo.
Tačiau Goethe’s interpretacija nėra vien racionalus bandymas atmesti tradicinį biblinį tekstą. Jis taip pat pabrėžia, kad žodis, mintis, jėga ir veiksmas nėra visiškai atskiri dalykai – jie yra susiję ir priklauso vienas nuo kito. Žodis, kuris pradžioje buvo, gali būti suvokiamas kaip dieviškosios minties ir kūrybos pradžia, tačiau ši mintis tampa tikra tik tada, kai ji įgyvendinama per veiksmą.
Goethe’s dialogas su Evangelijos tekstu atskleidžia jo universalų požiūrį į tikėjimą ir žmogaus egzistenciją. Jis pripažino, kad dieviškumas yra daugialypis ir jo negalima apriboti vieninteliu apibrėžimu ar konceptu. „Pradžioje buvo Žodis“ Goethe interpretacijoje tampa kvietimu apmąstyti, kaip kalba, mintis ir veiksmas tarpusavyje susiję ir kaip jie atspindi dieviškos kūrybos procesą.
Goethe’s interpretacija taip pat atspindi jo literatūrinę ir filosofinę nuostatą, kad žmogus privalo nuolat ieškoti, mąstyti ir veikti. Faustas yra šio ieškojimo įkūnijimas – jis siekia ne tik suprasti pasaulį, bet ir įsitraukti į jį, veikdamas, kurdamas ir ieškodamas prasmės. Goethe’s „veiksmo“ idėja yra kvietimas žmogui gyventi aktyvų, prasmingą gyvenimą, kuriame teorija ir praktika, žodis ir veiksmas sujungti į vieną darnią visumą.
„Pradžioje buvo Žodis“ Goethe tekstuose tampa ne tik teologiniu teiginiu, bet ir filosofiniu klausimu, kuris skatina mąstyti apie žmogaus santykį su kalba, kūryba ir dieviškumu. Jo interpretacija, nors ir skiriasi nuo tradicinio krikščioniško požiūrio, siūlo gilesnį ir universalesnį šios frazės supratimą, kuris kalba tiek apie žmogaus dvasinį, tiek apie kūrybinį gyvenimą. Tai kvietimas ne tik tikėti, bet ir veikti, ne tik kalbėti, bet ir įgyvendinti tai, kas svarbiausia.