Meditacija ir malda yra dvi dvasinės praktikos, kurios gali būti artimai susijusios, tačiau jos skiriasi savo kilme, tikslais ir metodais. Abi praktikos yra svarbios įvairioms religijoms ir dvasinėms tradicijoms, tačiau jų reikšmės ir funkcijos skirtingose kultūrose ir tikėjimo sistemose gali būti skirtingos. Norint geriau suprasti, ar meditacija gali būti malda, reikia giliau pažvelgti į jų esmę.
Meditacija dažniausiai yra susitelkimo arba sąmoningumo ugdymo praktika, kurios tikslas yra pasiekti vidinę ramybę, aiškumą arba vienybę su universaliąja tiesa. Ji kyla iš Rytų religijų, tokių kaip budizmas ir induizmas, kuriose meditacija laikoma priemone pasiekti nušvitimą arba išsilaisvinimą iš samsaros rato. Šiose tradicijose meditacija nėra nukreipta į dialogą su aukštesne jėga, o daugiau į žmogaus vidinio pasaulio pažinimą arba susiliejimą su absoliučia realybe. Budizmo tradicijoje sakoma: „Meditacija nėra pabėgimas nuo gyvenimo, bet grįžimas į gyvenimą, suvokiant visą jo grožį ir pilnatvę.“
Malda yra sąmoningas žmogaus kreipimasis į dievybę ar aukštesnę jėgą. Ji gali būti išreiškiama žodžiais, mintimis ar giesmėmis. Krikščionybėje malda yra vienas pagrindinių tikėjimo aktų, kuris leidžia tikinčiajam užmegzti asmeninį santykį su Dievu. Malda dažnai yra prašymo, dėkingumo ar garbinimo forma. Šventajame Rašte sakoma: „Melskitės be paliovos.“ (1 Tes 5, 17) Tai pabrėžia, kad malda yra nuolatinis ryšys su Dievu, kuris pranoksta tik ritualinę formą.
Nors meditacija ir malda gali skirtis savo tikslų ir praktikos požiūriu, kai kuriais atvejais jos susilieja. Krikščioniškoje tradicijoje egzistuoja kontempliatyvi malda, kuri primena meditaciją. Ji yra tylesnė, gilesnė ir labiau susitelkusi į Dievo buvimo patyrimą, o ne į žodžius ar prašymus. Šv. Jonas Kryžiaus apibūdino kontempliatyvią maldą kaip „mylintį tylėjimą, kai siela klausosi Dievo balso ir leidžia Jo buvimui ją pripildyti.“
Rytų tradicijų meditacijoje taip pat yra aspektų, kurie primena maldą. Induizme mantrų kartojimas, pavyzdžiui, „Om Namah Shivaya“, gali būti laikomas kreipimusi į dievybę ir dvasinio ryšio forma. Tai rodo, kad meditacija gali tapti malda, jei ji nukreipta į sąmoningą dialogą su dieviškumu.
Krikščionybėje dažnai pabrėžiama, kad malda yra dialogas, o ne monologas. Meditacija, kuri yra tyla ir susitelkimas, gali tapti erdve, kurioje Dievas kalba į žmogaus širdį. Šv. Teresė Avilietė rašė: „Malda nėra niekas kitas, kaip draugystės būvis su Tuo, kuris mus myli.“ Tai rodo, kad malda apima ne tik žodžius, bet ir vidinį nusiteikimą, kuris gali būti artimas meditacijos būsenai.
Meditacija gali būti malda, jei ji nukreipta į ryšio su Dievu kūrimą, dėmesingą klausymą ar susitelkimą į dvasinius dalykus. Tačiau tradicinėje meditacijoje dažnai daugiau dėmesio skiriama sąmoningumui ir vidinei pusiausvyrai nei išorinio santykio su dievybe kūrimui. Nepaisant šių skirtumų, abi praktikos gali būti svarbios žmogaus dvasiniam augimui ir giluminiam suvokimui, kaip pasiekti ramybę ir ryšį su transcendentine realybe.