Vienas iš reikšmingiausių aspektų Katalikų Bažnyčios mokyme yra išpažinties slaptumas. Šis principas, dar vadinamas „išpažinties antspaudu“ (lot. sigillum confessionis), reiškia, kad kunigas, išklausantis penitento (išpažintį atliekančio asmens), negali jokiomis aplinkybėmis atskleisti jokios išpažinties informacijos. Netgi teismai ar kitos teisinės institucijos negali įpareigoti kunigo atskleisti išgirstų nuodėmių. Tačiau visuomet kyla klausimas: ar gali būti kokių nors išimčių? Ar egzistuoja realių situacijų, kai Bažnyčios atstovai turėtų pažeisti šį konfidencialumo įsipareigojimą?
Išpažinties slaptumo principas Bažnyčios teisėje
Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisę (ypač Kanoną Nr. 983 ir 984), kunigas negali išduoti išpažinties turinio nei žodžiais, nei jokia užuomina, nei kitokiu netiesioginiu veiksmu. Šis draudimas yra absoliutus: jokia valstybės institucija ar moralinė prievolė negali jo atšaukti. Kunigui, sąmoningai atskleidusiam penitento išpažintį, gresia ekskomunikacija (išskyrimas iš Bažnyčios bendruomenės) – viena didžiausių bausmių Katalikų tradicijoje.
Toks griežtas draudimas grindžiamas nuostata, kad išpažintis ne tik padeda tikinčiajam apvalyti savo sąžinę, bet ir reikalauja absoliutaus pasitikėjimo. Jei Bažnyčia leistų bet kokią išimtį, dalis žmonių pradėtų bijoti, kad jų nuodėmės vieną dieną gali tapti viešos. Tai galėtų sulaikyti tikintįjį nuo visiškai atviros išpažinties ar net nuo bet kokio išpažinties sakramento praktikavimo.
Istoriniai pavyzdžiai ir pasiaukojimas
Viena iš klasikinėmis tapusių istorijų – šv. Jonui Nepomukui (gyvenusiam XIV a. Bohemijoje) priskiriamas pasakojimas. Legenda sako, kad karalius, įtardamas žmoną neištikimybe, reikalavo iš Johano Nepomuko atskleisti karalienės išpažinties detales. Kunigas atsisakė tai padaryti. Dėl užsispyrimo jis buvo kankinamas ir galiausiai nuskandintas Vltavos upėje. Nors tikslus pasakojimo istorinis tikrumas gali būti ginčijamas, šv. Jonas Nepomukas tapo išpažinties slaptumo simboliu ir kankiniu, kuris verčiau pasirinko mirtį nei išdavystę.
Moderniaisiais laikais žinomas ne vienas atvejis, kai valstybės institucijos pareikalavo, kad kunigai paliudytų išgirstą informaciją apie padarytus ar planuojamus nusikaltimus. Vis dėlto absoliutaus konfidencialumo principas neleidžia jokių išimčių. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose karts nuo karto pasitaiko bylų, ypač susijusių su seksualiniu nepilnamečių išnaudojimu, kur teisėsauga mėgina gauti kunigo liudijimą apie tai, kas buvo išgirsta per išpažintį. Iki šiol bažnytinė teisė tvirtai reikalauja gerbti išpažinties paslaptį, todėl kunigai rizikuoja baudžiamąja atsakomybe ar kitomis teisinėmis pasekmėmis, tačiau dauguma jų neatskleidžia išgirstų paslapčių. Dėl tų pačių priežasčių kai kuriose pasaulio valstybėse sugriežtinami įstatymai, bandantys įtraukti kunigus į privalomo pranešimo apie nusikaltimus mechanizmus. Tai kuria didelę įtampą tarp valstybės teisės ir Bažnyčios kanonų.
Ką daro kunigai realiose situacijose?
Kunigas negali tiesiogiai atskleisti ar perduoti informacijos apie išpažinto nusikaltimo aplinkybes. Tačiau tai nereiškia, kad jis neturi jokių būdų paraginti penitentą prisiimti atsakomybę, atsilyginti padarytą žalą ar net pats, savo noru, kreiptis į teisingumo institucijas. Daugeliu atvejų, jei kunigas mato, kad žmogus atlieka sunkų nusikaltimą ar planuoja jį įvykdyti, jis bandys įtikinti penitentą pats kreiptis į pareigūnus. Visgi jeigu asmuo nesutinka, pats kunigas privalo išlikti tylus, kad ir kokią grėsmę tai sukeltų.
Realiuose pavyzdžiuose kunigai pabrėžia, kad jie stengiasi panaudoti dvasinį autoritetą bei patarimus, padedančius penitui suprasti situacijos sunkumą. Kartais pabrėžiama, jog atleidimas (absoliucija) gali būti teikiamas tik su sąlyga, kad žmogus nuoširdžiai gailisi ir, atitinkamomis aplinkybėmis, kompensuos padarytą žalą ar geranoriškai prisipažins. Tad nors išpažinties turinys lieka saugomas, Bažnyčios praktikoje gali būti naudojamos moralinės priemonės, skatinančios asmenį „pasitaisyti“.
Konfliktai su pasaulietine teise
Teisinė praktika Vakarų šalyse iš esmės pripažįsta dvasininkų paslapties (angl. clergy-penitent privilege) sampratą, kuri apima ne tik katalikus, bet ir kitų religijų dvasininkus. Tačiau, pavyzdžiui, kai kuriose valstijose JAV buvo bandyta įvesti išimtį, kad turint žinių apie vaikų išnaudojimą ar planuojamą nusikaltimą, dvasininkai privalėtų pranešti teisėsaugai. Visgi Katalikų Bažnyčia, ginanti išpažinties slaptumą, pakartoja, jog kanonų teisė neleidžia atsirasti jokioms išlygomis.
Didžiosios dalies valstybių jurisdikcijose taip pat galioja tam tikra išlyga religiniam konfidencialumui: tai, kad kunigai nėra verčiami tapti liudytojais prieš savo norą, kol informacija gauta tik išpažinties sakramento metu. Bet jei kunigas sužinoja tas pačias detales neoficialioje aplinkoje (ne išpažinties sakramento), tuomet jam gali tekti liudyti kaip kiekvienam piliečiui.
Ar kunigas gali atsklaisti išpažinties nuodėmes?, – ne, negali. Absoliutus išpažinties slaptumas yra fundamentali Katalikų Bažnyčios doktrina, ginama ne tik kanonų teisės, bet ir daugelio šalių teisinės sistemos pripažįstama kaip dvasininko-pokylio privilegija. Pasak vieno iš seniausių pavyzdžių, šv. Jonas Nepomukas už šią paslaptį sumokėjo gyvybe. Šiandien kunigai vis dar susiduria su rimtomis moralinėmis ir teisinėmis dilemomis, kuomet išpažinties metu išgirsta informacijos apie nusikaltimus – tačiau Bažnyčios mokymas nurodo jiems išlaikyti slaptumą bet kokia kaina. Tokia pozicija remiasi principu, kad dvasiškai atviras dialogas su Dievu gali egzistuoti tik tada, kai asmuo žino, jog jo paslaptys neišeis už klausyklos sienų.
Kanonas Nr. 983
- Nustato, kad išpažinties sakramento antspaudas yra neliečiamas.
- Kunigui neleidžiama jokiu būdu išduoti to, ką jis sužinojo per išpažintį, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis.
- Tas pats slaptumo įpareigojimas taikomas ir visiems kitiems asmenims (pavyzdžiui, vertėjui), kurie vienaip ar kitaip sužino išpažinties paslaptis.
Kanonas Nr. 984
- Kunigui griežtai draudžiama panaudoti išpažinties metu sužinotą informaciją, jei tai gali pakenkti išpažinčiai atėjusiam asmeniui.
- Bažnyčios pareigūnas, turintis vadovavimo ar valdymo galią (išoriniame forume), negali priimti jokių sprendimų ar valdymo veiksmų, remdamasis išpažinties metu gauta informacija.
Kur rasti originalų tekstą
Visą oficialią 1983 m. Lotyniškojo Katalikų Bažnyčios Kanonų teisyno (Codex Iuris Canonici) redakciją galite rasti Vatikano dokumentuose. Oficialios vertimo į kitas kalbas versijos priklauso Vatikano leidyklai (Libreria Editrice Vaticana).