Klausimas, ar Jėzus kada nors juokėsi, atrodo nekaltas – juk jis neišsprendžia dogmų, nei kerta dvasinių kardų. Bet po šiuo klausimu slypi daug gilesnė problema: kaip mes įsivaizduojame Dievą? Ar Jis – tik griežtas Teisėjas, kurio veidas sustingęs amžinoje šventumo pozoje, ar gyva būtybė, kuriai artima ir džiaugsmo ašara, ir šilta šypsena?
1. Juokas kaip žmogiškumo išraiška
Evangelijos nerodo Jėzaus juokaujančio, bet jos taip pat nepasako, kad Jis miega ant pagalvės ar atsirita saulėtekį. Ar tai reiškia, kad Jo žmogiškumas buvo tik formalus, kaip teatrinė kaukė, užmesta dėl mūsų išgelbėjimo? Tomas Akvinietis rašė, kad Kristus buvo “tobulas Dievas ir tobulas žmogus” – o tobulas žmogus ne tik verkia, bet ir juokiasi.
Juokas nėra nuodėmė – tai gyvybės dėkingumo išraiška. Jei Jėzus buvo be nuodėmės, bet su visa žmogiška prigimtimi, kodėl Jo gyvenime nebūtų buvę akimirkų, kai Jo širdis plaka dėl draugų kvailokų, kai Jis šypsosi vaikui, ar net ironiškai nusiteikia Petrui, kuris viską supranta iš karto, bet netrukus tris kartus išdrįsta Jį atsisakyti?
2. Juokas ir šventumas: ar tai prieštara?
Daugelis religijų sieja šventumą su rimtumu – lyg dvasinė būsena reikalautų atsisakyti linksmumo. Bet Psalmės šaukia: “Tarnaukite Viešpačiui džiaugsmu!” (Ps 100, 2). Šv. Augustinas įspėjo: “Blogis yra ne juokas, bet juoko iškraipymas.” Jėzus galėjo juoktis ne iš žmonių silpnumo, bet su jais – kaip gydytojas, kuris švelniai šypsosi vaikui, bijančiam skausmo, bet vis tiek ima adatą.
Net kryžiaus kelias nebuvo be šviesos: Jėzus pažadėjo plėšikui rojų, kalbėjo su Marija ir Jonu, o prisikėlimas – tai didžiausias istorijos “laimės pabaigos” momentas. Ar toks Dievas negalėjo turėti šypsenos, kuri peršauna net pragaro tamsą?
3. Filosofinis paradoksas: ar amžinas Džiaugsmas gali nesijuokti?
Jei Dievas yra meilė (1 Jn 4,8), o meilė neapsieina be džiaugsmo, tai ar Jo prigimtyje nėra vietos linksmumui? Viduramžių mistikai kalbėjo apie “Dievo žaidimą” – Jis kūrė pasaulį ne iš būtinybės, bet iš laisvos, džiaugsmingos meilės. Tomas Akvinietis teigė, kad “Dievas džiaugiasi savo tobulumu”, o kas geriau atspindi tobulumą nei gebėjimas juoktis iš savęs ir kitų, neprarandant gylio?
4. Kodėl tai svarbu mums?
Jei Jėzus niekada nesijuokė, tai jo pasekėjai turi dvi galimybes:
1) Asketiškai atmesti juoką kaip pasaulietišką silpnumą (kaip darė kai kurie vienuoliai),
2) Pripažinti, kad žmogiškas džiaugsmas nėra visiškai “dieviškas” – ir tada meilė Kristui tampa santykiu su nuobodu moralizatoriumi.
Bet jei Jėzus juokėsi, tai reiškia, kad:
- Šventumas nėra emocinė sterilumas – jis gali apimti ir ašaras, ir šypsenas.
- Dvasinis tobulumas ne panaikina humoro, bet paverčia jį gilesniu – ne pašaipa, o meilės ženklas.
- Dievas nori, kad Jo džiaugsmas būtų mumyse (Jn 15,11) – o kaip jis gali būti tobulas, jei mes jį iškraipome į bejausmį reikalavimą būti “rimtiems”?
Gal Jėzus juokėsi ne taip, kaip mes – Jo šypsena galėjo būti tylesnė, kaip švelnus vėjas, ar gilesnė, kaip žinojimas, kad kančia nebus paskutinis žodis. Bet jeigu mes negalime įsivaizduoti Jėzaus šypsančio vaikams ar džiaugsmingai kalbančio su mokiniais, tai galbūt mes kuriame Dievą savo įvaizdy – baisų ir tolimą.
O kas, jei Jėzus ir šiandien juokiasi – stebėdamas, kaip mes kovojame dėl smulkmenų, pamirštame, kad meilė turi būti lengva, o tikėjimas – ne tik ašaros, bet ir šypsena? Kaip rašė C.S. Lewis: “Džiaugsmas yra rimtas dalykas dangus”. O jei ten yra džiaugsmo, kodėl ne ir juokas?