Kai krikščioniškuose meno kūriniuose matome Jėzų, einantį į Golgotą su didžiuliu kryžiumi ant pečių, gali kilti klausimas: ar istorinis Jėzus iš Nazareto iš tiesų nešė visą kryžių vienas, kaip dažnai vaizduojama? Evangelijos pateikia kiek kitokį vaizdą – jos mini, kad Jėzui pakeliui padėjo Simonas Kirenietis – tačiau kartu pabrėžia paties Jėzaus pasiryžimą priimti kryžiaus naštą. Šis įvykis turi tiek fizinį, tiek gilų dvasinį matmenį, kurį krikščioniška tradicija apmąsto jau du tūkstančius metų.
Visi keturi kanoniniai evangelistai mini Jėzaus kelią į nukryžiavimo vietą. Trys sinoptinės evangelijos pabrėžia, kad pakeliui romėnų kareiviai privertė praeivį Simoną iš Kirėnės panešti Jėzaus kryžių (Morkaus 15:21). Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panešėti jo kryžių.). Pavyzdžiui, evangelistas Lukas rašo: „Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, … ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų“. Tačiau evangelistas Jonas papildo, jog išeidamas iš miesto Jėzus pats „nešdamas savo kryžių … ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą“. Ankstyvojoje Bažnyčioje šie pasakojimai buvo suderinti: suprasta, jog Jėzus pradžioje nešė kryžių pats, o vėliau, jam nusilpus, Simonas perėmė nešulį. Taip abi detalės teisingos – Jėzus parodė pasiryžimą nešti kryžių, o Simonas pagelbėjo, kai Kristus fiziškai nebegalėjo.
Romėnų nukryžiavimo bausmė buvo ne tik mirties nuosprendis, bet ir viešas pažeminimas bei kančia. Istoriniai šaltiniai liudija, jog nuteistasis dažnai turėdavo pats nešti bent dalį savo kryžiaus iki egzekucijos vietos. Pavyzdžiui, graikų rašytojas Plutarchas mini: „Kiekvienas nusikaltėlis, vedamas į bausmę, turi pats neštis savo kryžių“. Vis dėlto nešama būdavo greičiausiai ne visa kryžiaus konstrukcija, o tik horizontalioji jos sija, vadinama patibulum (skersinis). Archeologiniai duomenys rodo, kad vertikalusis stulpas (lot. stipes) dažnai būdavo nuolat įtvirtintas egzekucijų vietoje, tad nuteistasis atsinešdavo tik skersinį ir jį pakeldavo. Visas kryžius galėjo sverti gerokai per 130 kilogramų, todėl praktiškiau būdavo nešti apie 35–55 kg sveriantį skersinį. Jėzus prieš vedant jį mirti buvo žiauriai nuplaktas ir smarkiai nusilpo, todėl suprantama, kad pakeliui romėnai paskyrė Simoną perimti nešulį – tradicija pažymi, jog Jėzus buvo tiesiog per silpnas panešti net patibulum, kurį už Jį nešė Simonas Kirenietis. Taigi evangelijų detalė apie Simono pagalbą atspindi realią fizinę situaciją. Beje, krikščioniškame mene Jėzus dažniausiai vaizduojamas nešantis visą kryžių – tiek skersinį, tiek statmenį, nors istoriniai tyrimai rodo, kad tikėtina Jis nešė tik kryžiaus skersinį.
Jėzaus kryžiaus kelias yra ne tik istorinis faktas, bet ir gilių simbolių kupinas įvykis. Teologiškai kryžiaus nešimas reiškia, kad Kristus prisiėmė žmonijos nuodėmių ir kančių naštą. Pranašas Izaijas dar amžiais anksčiau apie būsimą Mesiją skelbė: „Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus“ (Izaijo 53:4). Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Eidamas į Golgotą su kryžiumi, Jėzus tiesiogine prasme nešė mūsų negandas ir kaltes ant savo pečių. Be to, Kristus pažodžiui įgyvendino savo paties pamokymą apie mokinystę – juk Jis anksčiau buvo pasakęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, … teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9,23). Dabar Jėzus pats neša kryžių, duodamas tobulą nusižeminimo ir klusnumo dieviškai valiai pavyzdį.
Kryžiaus nešimas atskleidžia ir Dievo nuolankumą bei artumą žmogui. Evangelijose matome, kad Visatos Kūrėjas, tapęs kūnu, nusižemino taip, jog Jam prireikė paprasto žmogaus pagalbos. Teologai atkreipia dėmesį, jog Jėzus leido savo paties kūriniui padėti Jam nešti kryžių, taip parodydamas nuostabią Dievo nusižeminimo paslaptį. Dievas pasirinko vykdyti išganymą ne vien savo visagale galia, bet ir per žmonių bendradarbiavimą – tai atskleidžia Simono Kireniečio vaidmuo. Šis momentas liudija, kad Dievas nėra tolimas mūsų kančioms: priešingai, Jis pats prisiėmė didžiausią jų svorį iš meilės mums, ir net priėmė žmogaus pagalbą tame kelyje.
Aiškinimas krikščioniškoje tradicijoje
Nuo pirmųjų amžių krikščionys įvairiai apmąstė kryžiaus nešimo reikšmę. Bažnyčios tėvai ieškojo šiame įvykyje Senojo Testamento prototipų. Pavyzdžiui, Origenas (III a.) aiškino, kad Abraomo sūnaus Izaoko poelgis, kai šis nešė aukos malkas į Moria kalną, iš anksto vaizdavo Kristų. Izaokas, „pats nešdamas aukos medį, yra Kristaus pavyzdys“, nes Jėzus „nešė kryžiaus naštą, būdamas ir auka, ir kunigas“. Šv. Augustinas pabrėžė, kad abu – ir Jėzus, ir Simonas – dalyvavo kryžiaus nešime kiekvienas savaip, ir taip išsipildė Jėzaus žodžiai bei Dievo planas. Vėlesnėje tradicijoje Simonas Kirenietis imtas simboliškai sieti su visais Kristaus sekėjais, pakviestais „imti savo kryžių“ ir sekti Jėzų.
Įvairios krikščioniškos konfesijos kryžiaus keliui teikia kiek skirtingus akcentus, tačiau esmė išlieka ta pati. Katalikų dvasinėje praktikoje Kryžiaus kelio stočių apmąstymuose itin išryškinamas Jėzaus fizinis kentėjimas nešant kryžių; tradicija net pasakoja apie tris Jo parpuolimus pakeliui, kurie simbolizuoja nuodėmių naštos sunkumą. Stačiatikių liturgijoje kryžiaus nešimas šlovinamas kaip Kristaus nusižeminimo kulminacija – giedama apie „nuolankųjį Viešpatį, nešantį kryžių“ dėl mūsų išganymo. Protestantų pamokslininkai dažnai kviečia tikinčiuosius į viską pažvelgti asmeniškai: Kristaus kryžiaus kelias tampa kvietimu kiekvienam kasdien kantriai nešti savo gyvenimo kryžių, sekant paskui Jį, ir padėti nešti vieni kitų naštas (plg. Gal 6,2). Taigi skirtingose tradicijose šis evangelinis įvykis reflektuojamas įvairiais aspektais, tačiau visos tradicijos sutaria dėl esmės: Jėzaus kryžiaus nešimas – tai meile grįstas nusižeminimas ir paklusnumas, kuris atnešė pasauliui išganymą, o drauge pavyzdys, kaip mes esame kviečiami nešti savus kryžius.